Sparnai

Uždengsiu veidą, kad nematytum,
Paimsiu ranką, kad nepaklystum.
Gyvybė, juk žmogaus - tokia trapi,
Bijai paliest, nes sudaužyt gali.

Tad švelniai glostysiu tave,
Kol pasiimt tavęs ateis aušra.
Naktinius sapnus padalinsiu
Ir visą naktį vieno nepaliksiu.

Sakysiu tau žodžius, kurių tu negirdi,
Parodysiu pasaulį, kurio tu neregi,
Atskleisiu dar daugiau tau paslapčių,
O visko, kad nespėsiu- nesvarbu.

Turėsiu naktį dar po šios,
Nes vos tik saulė guolį pasiklos
Vedžiosiu aš tave sapnų keliais,
Lig dar viena aušra ateis.

Globosiu tavo miegančias akis,
Šukuosiu plaukus, kai niekas nematys,
Kol tu miegosi, pro miegus nusišypsosi,
Sapnų pasaulyje būvosi.

Kai saulė žemėje ir vėl prabus,
Abu pakelsime sparnus.
Iš sapno mielo ir gilaus
Tave parnešiu čia, kur kūnas tavęs lauks.

Sparnai mūs - stiprūs,
Kad pakeltų du vienu metu,
Kad laiku tave čia sugražintų
Pas aušrą, tyrąją, vėl parskraidintų.

Jei plunksna užsiliks delne,
Žinok, kad sapnas- tai tiesa.
Žinok, kad viską ką matei
Tau suteikė šitie sparnai.