Mano brangusis Chosė

- Aš tai nesuprantu, kaip galima taip ilgai nekelt ragelio... Tau vėl paranoja?
- Ema, aš miegu dar. Ko tu čia skambini taip anksti...
- Aš dabar Klaipėdoj!
- Geras! Rimtai?
- Aišku, kad rimtai. Ar atvažiuosi, brangute, ką?
- Aišku, kad atvažiuosiu! O kaip Klaipėdoj? Tai kuo tu skridai?
- Ai, ma chérie, koks skirtumas?.. Kai būsi, paskambink ir viską papasakosiu.

Negi Klaipėdoje atsirado oro uostas? O dievai, mano gyvenimas yra kažkokia ištisa peroksidinė dėmė, ji juk atplaukė, Klaipėdoj yra uostas. Tiesa dar buvo neįtikėtina konditerija, pusrūsyje, visai neprašmatni ir ten nebuvo rankomis gamintų šokoladinių saldainių, nebuvo net sluoksniuotos kavos, tiesiog juoda į kurią pati turi susipilti grietinėlę iš to idiotiško plastmasinio induko, taip taip, ir visas turinys išsitaško ant žvaigždėtų V&R džinsų, tai net ne apmaudu, net ne skausminga, o tiesiog begėdiška, nuodėminga! Bet... Toji konditerija priklausė porai, tokiam pliktelėjusiam vyrukui, kuris sukiojosi prie prekystalio ir jo mažutei skardžiai besijuokiančiai žmonai, kuri iš virtuvėlės vis nešdavo padėklus su karštom bandelėm, cukruotais riestainiais ir migdoliniais tortais, ten būdavo daugybė vietinių laikraščių ir visi juos skaitė, persimesdavo keliais žodžiais ar šypsenom tik su savininkais, taip taip, net jeigu ir ateidavo dviese, ir mes taip darydavom, nes patekus į vietą, kur nuostabiai kvepia cinamonas, citrinos žievelės, riešutai ir plakami bananiniai pieno kokteiliai, kur ant lango pridėliota mažyčių namelių, o virš galvos skimbčioja varpeliukai, atmosfera tave užliūliuoja taip, kad imi elgtis priimtinai tai vietai, cinamonas pakutena tau lūpas ir tu tegali šypsotis ir skaityti apie regioninio masto politikus...
Aš ir dabar šypsausi, nes bent pusė to tikriausiai yra melas, melas, kuris slypi mano galvoje, kurį sukūrė mano atmintis prisižiūrėjusi mažo biudžeto prancūziškų filmų. Galbūt aš prisiskaičiau brošiūrų apie mažus Vokietijos ar Šveicarijos miestelius, o galbūt aš pernelyg ilgai tūnau savo smegenyse. Taip taip, šeimos konditerija, tikriausiai užsiknisusios pilkos bobos ir tipiškai nuobodaus pliko vyro, kuris palinki skanaus tavo iškirptei. Bet eidama Herkaus Manto gatve, atsuksiu veidą vėjui ir Danės gaivai aš leisiu savo atminčiai nuglostyti istoriją, gražiai užapvalinti visus kampus, barstyti Klaipėdą magiškom dulkėm, nes Kauno, net skaisčios mergelės ašaros surinktos Gralio taurėj, nenuplaus. Tiesa, ten taip pat buvo miela konditerija. Ten mane, dar visai mažytę, visą nugarą apsiklojusią auksiniais plaukais ir berniukiškai nubrozdintom kojom, vesdavosi teta. Dabar ten yra tepalų parduotuvė ir mano menkas palankumas Kaunui ištirpo tarp jo bjauriai mažo senamiesčio, per Velykas nedirbančių kavinių ir prastas cigaretes parduodančių kioskų.
Emilija su savo krūvom ažiotažų vėl grįžo į Lietuvą. Ta moteris pamišusi, sakau jums... Labiau pamišusi nei aš, žinoma, labiau pamišusi nei jūs, nes jūs tikriausiai esat gudrus nuoboda ir skaitydamas nervinatės, nes turit krūvą nepadarytų darbų, o šita tuščia merga vagia jūsų laiką kalbėdama niekus. Nieko aš jūsų dvasiai duoti negaliu ir nenoriu. Skaitykit Kafką ar Kantą, paspoksokit į Kenedį arba elkitės dar racionaliau ir nusipirkit nukainotą pseudo – psichologijos ar pseudo – filosofijos knygiūkštę, kur jums suprantamu tekstu bus atskleistos visos gyvenimo tiesos ir prasmės, ilgo ir turiningo gyvenimo paslaptys bei sveiko proto išsaugojimo patarimai, štai kur sulindo viduramžių alchemikai, štai kur jų išmyluota panacėja – šventajame prekybos centre, kuris kinta sparčiai kaip gyvsidabris, sukurdamas jums jūsų asmeninį gėrio ir malonumo miražą, čia pat, prie jūsų namų, po skardiniu stogu, iš menkai apmokamų darbininkų skaudamų nugarų ir savim pasitikinčių seksualiai primerktų reklamos kūrėjų akių.
Gauti kuo daugiau, nedalyvaujant procese yra jūsų amžiaus mantra. Kartojat ją, rėkiat ją pražioję burnas, mano mažieji plikieji bejėgiai paukštukai, kurie patys nesugebėdami lesti reikalauja atryti jiems į nuolat alkanas gerkles jau apvirškintą davinį.

Negali būti pikta, kai ruošiesi važiuoti prie jūros, kai krauniesi milijoną daiktų, nes Baltija inoringesnė nei Marija Antuanetė, vieną dieną tu nudegi pečius, o kitą dieną jau turi juos vynioti į vilnonį megztinį.
Noriu susitikti su Emilija, nes ji tokia entuziastinga, nes ją myli vyrai, o moterys jai pavydi. Žinot, moteris neturi būti kvaila gražuolė, kad pasiektų gyvenime reikšmingų dalykų, moteris turi mokėti neparodyti savo intelekto ir žavėti savo grožiu ir rafinuotumu, lengva arogancija arba kiek perdėtu lipšnumu, o kai tai jau taps įprasta, prabilti apie Dostojevskį ir galutinai prikaustyti dėmesį. Vos dėmesiui pradėjus silpti, iškart atsukti nugarą ir užtikrintai išeiti. Būti moterimi yra menas, būti vyru – darbas.
Susitinku su Emilija jau viešbutyje. Ji visai nepasikeitus, tokia pat smagi ir energinga, tačiau pamačiusi mane ji truputį vypteli. Prieš kelis metus būčiau pagalvojus, kad šioje situacijoje jai atrodytų juokinga, kad aš nebesu tokia, kokia ankščiau, nes leisti gyvenimui tave keisti yra silpnumo požymis, ambicingi žmonės keičiasi tik tada, kada jiems to reikia arba tai yra pravartu jų ateičiai. Ambicingi žmonės patys save keičia, jie meta rūkyt, nes šitaip įsigeidė, kartais jie nevalgo mėsos ar nebeskraido lėktuvais, nes tiesiog jaučia, kad šitaip elgtis šiandien teisinga. Drąsūs žmonės nebijo elgtis neapskaičiuotai jie nebijo praskėsti kojų savo lemčiai.
Kai būnu Klaipėdoj, tai visada užeinu į laikrodžių muziejų, nes ten grindų vaško kvapas tiesiog degina odą, nes laiptai ten labai gražūs ir tokie dideli, nes ten gražu ir šalta, nes ten, viršuje, trečiame aukšte, pakilus pasuki į dešinę, pereini dvi sales ir atsiduri kairiojoje salėje, kur šalia sienos, už stiklo gyvena mano gražusis auksinis indėnas. Jis joja arkliu ir laiko iškėlęs ietį, jo veido bruožai tokie aštrūs, veik vanagiški ir jeigu manęs klausia apie estetizmą, tai, pirmiausia pagalvojusi apie jo veidą, atsakau, kad estetizmas yra vyšnių žiedai, nuoga moters nugara arba Oskaras Vaildas.
Štai ir Ema.

- Taigi taigi, kodėl tu niekaip nenusiperki to laikrodžio? Tau jis juk patinka.
- Labai.
- Tai... Tik nesakyk, kad leidi juo mėgautis visiems ir panašios nesamonės...
- Ne, aš, šiaip jau, kažkaip nepagalvojau.

Ir tikrai... Kodėl aš jo nenusiperku. Galbūt bijau, kad kelsiuos naktį ir atsiklaupusi prieš kavos staliuką spoksosiu į to indėno akis?.. Galbūt man neramu, kad mano šuo užkabins tą laikrodį, jis nukris ir sustos amžiams, o jeigu indėnas susibraižys? O jeigu be vaško kvapo jis man neatrodys toks magiškas? O gal man euforiją teikia jo nepasiekiamumas? Darbas, kurį turiu atlikti norėdama jį pamatyti?.. Juk jeigu atimsiu iš jo muziejų ir Klaipėdą, sūrų žuvėdrų klykimą, šampaną kopose ir mano palydovus, stebinčius jį pro stiklą, tai jis gali prarasti savo jėgą... Tapti eiline statulėle mano lentynose, galbūt tokia, kurią retkarčiais pavartau ir pašildau rankose, o galbūt ta, kurios neišmetu vien dėl savo sentimentalumo...

Bet. Pabandom. Sunkiai ir gan brangiai pavyko gauti vadovo numerį iš kasininkės. Žinoma, tai buvo kvaila, nes jo numerį aš galėjau gauti internetu, per pažįstamus, tikriausiai būčiau galėjusi jį rasti net telefonų knygoj, bet turiu kuo greičiau gauti tą laikrodį. Gauti, kol jis dar man yra reikšmingas, kol Klaipėdos neapspito turkai, kurie tikisi, kad aš kainuoju labai pigiai, kol čia nėra milijono kazino ir prabangių automobilių su žolės įpūtusiais paaugliais, kol Baltija nuo manęs dar nenusisuko, kol šiltai ir drėgnai mane dar supuoja savo glėby.
Paskambinau vadovui ir susitariau su juo susitikti vakarienės, Emą paliksiu gerti viskio su MTV, bet esu tikra, kad jau po kelių valandų ji ras įdomesnės ir labiau intriguojančios veiklos, o aš žinoma primaliau nesąmonių, kad turiu rimtą verslo pasiūlymą, bet dar nenusprendžiau, kaip elgiuos ir kiek aukosiu dėl to laikrodžio. Žinoma, tai jau tampa garbės ir ambicijų klausimu. Šią akimirką man reikia ne tik laikrodžio, kaip meno dirbinio ar mano mažo altorėlio, bet man reikia ir pačio jo gavimo fakto, įrodymo pačiai sau, kad aš galiu gauti tai, ko noriu.

Vakarieniausime amerikietiškame kepsnių bare, kuriame aš pirmą kartą apsilankiau, kai dar buvau girta paauglė, kuri su draugėmis ir pigiu šampanu šventė vasarą, gyvenimą ir absoliutų nugaros atsukimą bet kokiam racionalumui, problemoms, visai visai kasdienybei... O šventas vaikiškasis cinizme, įšliaužk atgal į mano patalus, brangusis... Aš apsirengusi paprastai, bet solidžiai, užsikabinau tikrus perlus ir pasilikau ausyse tik du mėnulio akmenų auskarus. Štai Edvardas Kuzmickas, sėdi prie kampinio stalelio ir skaitinėja meniu. Jis vidurinio amžiaus, tipinis vyriškis, nieko ypatingo. Prisėdu ir nusišypsojusi prisistatau, o jo akys kiek įtariai prisimerkia, jo veido bruožai griežti, apranga tvarkinga, vadinasi, vaidinti verslininkę būtų kvaila, niekada neturėjau tam gabumų ir pasiaukojimo, aš juk net per ekonomiką mokykloj išlipdavau per langą. Šįvakar aš tiesiog hiperbolizuosiu savo emocijas, atmetinėsiu plaukus, pripildysiu savo dideles pilkas akis ašarų, dūsausiu ir kikensiu – būsiu moterim.

Prisėdusi ant kėdės kampo ir įtempusi nugarą apsimetu, kad jaudinuosi, ar nepavėlavau, nors šiaurietiško punktualumo aš išmokau dar prieš sulaukiant pilnametystės, bet vis tiek suvokiau, kad išsiblaškymas yra žavu ir žinojau, kad šitas vyras manęs laukia jau daugiau nei pusvalandį. Nutaisiusi atgailaujančią išraišką, nudelbiau akis ir tiesiog atsiprašiau. Nusijuokęs ir atvirai sujaudintas mano nuoširdumo dėl tokių niekniekių Edvardas šypsojosi. Dievai, kaip viskas lengva. Taip lengva, kad net nuobodu. Ponas direktorius pasiūlo užsisakyti vyno, o aš lengvai sukikenu:

- Norėčiau tamsaus alaus. Žinau, kad tai visai nerafinuota, bet būdama visai jauna štai čia su vaikystės draugėmis gėriau tamsų alų. Žinot, viskas keičiasi ir taip miela, kad šitas restoranas dar čia, dar toks pats.
- Na tuomet tamsaus alaus.

Šypsena Edvardo veide išsiplėtė. Juk lengva suvokti, kad istorikai yra sentimentalūs. Ramiai kalbame šį bei tą ir renkamės vakarienę. Gurkšnodama alų aš pasakoju milijardą priešistorių ir kontekstų, kodėl aš myliu Klaipėdą, kiek kartų aš mindžiau kreivoką senamiesčio grindinį ir kaip nusipirkusi aukštakulnius turėjau juos čia pat išbandyti, o vėliau nuvargusi vaikščiojau basa, kaip aš verkiau, kai velniai žino iš kur į patį miesto centrą atsibeldė briedis ir jį partrenkė mašina, kaip aš tranzuodavau čia per visą šalį, kad kelias valandas galėčiau pabraidyt po Nidos kopas, kaip aš keikdavau Lietuvos klimatą, kai diena iš dienos nykiai linodavo, o mes trindavom kortas ir viskio butelius viešbučio kambary, kaip mes valgėm spagečius balkone, o kieme mušėsi girti vaikinai, kaip mama mane dar visai mažą nusivedė į laikrodžių muziejų ir kaip aš iškart įsimylėjau ta laikrodį su indėnu. Kaip metai iš metų aš čia atvažiuoju dėl to šalto muziejaus vaško kvapo ir to auksinio indėno. Edvardas Kuzmickas stebėjo mane išplėtęs akis, jo veide neliko nė lašo įtarumo, jis tikrai tikėjo tuo, ką aš kalbu. Aš ir pati tuo tikėjau. Tai buvo gryniausia tiesa. Žinoma, kvailos ambicijos gauti tai, ko užsigeidžiu niekur nedingo, bet mano šilti jausmai tam meno kūriniui kilo iš nuoširdžių sentimentų, būtent tai aš ir parodžiau šiam pilkšvam vyrui. Žmonėms net nereikia meluoti, reikia tiesiog parodyt save tokią, kokią jie tave nori matyti šią akimirką, reikia jiems leisti tikėti jų iliuzijomis, o Edvardo Kuzmicko akyse atsispindi žavi, gal kiek vaikiška moteris, kuri šiame materialiame pasaulyje išlaikė lašiukus šilumos menkniekiams, visai kaip jis.

Šiaip jau aš nemėgstu apsikrauti daiktais. Kiekvienas dalykėlis mano namuose man ne šiaip mielas, jis man šventas, jame gyvena homunkulai, jis grūdintas drakono liepsnoj, jis naktį tampa gyvsidabriu ir išsilieja man ant odos. Bet juk nekalbėsiu aš Kuzmickui apie metafiziką. Jis man jau spėjo papasakot, kad jo tėvas ir tėvo tėvas ir šimtai tėvų yra Karklės žvejai, kuriems moterys atneša alaus, dvokiančioms stintoms užsigerti, jų rankos grubios ir jie keikias adydami tinklus. Sekmadieniais nusispjovę jie išsirita iš lovų ir surūkę suktinę stipraus tabako traukia į Bažnyčią. Bet šiaip jie geri žmonės. Šilti tokie. Nuo dūšios. Šitas senas vyras kalba apie tai su ašarom akyse, o mano brangus drauge, o kur švytinčios nuogos mūzos tarp alyvmedžių, kur almantys jaunystės šaltiniai ir mistinių moterų dainos, paverčiančios vyrus bepročiais? Tu man atveri savo pasaulio duris, o jų rankena aplipus gličiais žvynais, o aš šypsausi, kaip maža mergaitė. Ir tu šypsaisi. 

- Na gerai. Gana čia apie stintas. Tai kas jus domina?
- Na ką jūs. Tai nėra tiesiog stintos. Aš visiška miestietė, man visai tai taip netikėta ir šilta. Pati neturėjau galimybės prisiliesti prie tokio gyvenimo, tai bent jau pasidžiaugiu svetimom istorijom. O norėčiau, kad jūs man daugiau papasakotumėt apie tą laikrodį... Na tą, su indėnu.
- Tai nelabai garsaus vokiečio darbas. Nė pavardės nepamenu, tiesą kalbant. XVIII amžiaus vidurio, klasicizmo epochos. Nėra čia net ko pasakot... Matot, jums jis dėl sentimentų patinka, mums – dėl riboto biudžeto. Tik neįsižeiskit...
- Aš viską suprantu. Juk jūs savo srities profesionalas. Jums privalu dirbinius vertinti racionaliai ir pagal atitinkamus kriterijus, juk rimtas, visuomenei naudingas, muziejus, tai ne Valdovų Rūmai... Žinot, aš visada žavėjausi, kad su tokiu menku biudžetu, kuris yra skiriamas muziejams, o ypač muziejams, esantiems ne Vilniuje, jūs sugebėjote surinkti tokią įdomią kolekciją, skirtingų epochų dirbiniai ir kiek žinau, tai užsiimate labdaringa veikla.
- Na jūs jau perdedate... Tikrai.

Ir aš kukliai nusišypsau. O Kuzmickas šypsosi iki ausų. O tu šventas Dionisai, bepročių globėjau, apleisk vyrišką giminę ir leisk jiems nors protarpiais mąstyti blaiviai ir be narcisizmo.

- Nieko aš neperdedu. Girtis nereikia, bet savo nuopelnus slėpti irgi neprotinga.
- Tuomet dėkui jums, Liucija. Tiesą kalbant, tai man labai malonu girdėt.
- Puiku. Būtent dabar ir priartėjome prie reikalo. Žinot, man reklamos nereikia, aš niekur nekandidatuoju ir viešumas manęs nebedomina. Man tikrai nuoširdžiai norėtųsi turėti tą laikrodį. Aš suprantu, kad negaliu jo tiesiog nusipirkti. Taigi aš siūlau finansinę paramą muziejui ir jo labdaringai veiklai. Galime įsteigti kažkokį fondą, galbūt sudomintume ir daugiau žmonių... Čia jau jūsų sritis.
- Taip. Labai įdomu. O kuo čia dėkas laikrodis? Nes dėl pirkimo, tai matot, tikrai teisiškai...
- Žinoma. O dėl laikrodžio, tai jūs jį man padovanotumėte fondo įsteigimo ar pirmos aukos į fondą proga.
-
Ponas Edvardas Kuzmickas džiugiai linkčioja, mes sutariame susiskambinti vėl ir susitarti dėl smulkmenų. Grįžtu į viešbutį ir papasakoju viską Emai, kuri pradeda žvengti, kaip idiotė.

- Tu visai trenkta, brangute? Velnias... Aš šitą papasakosiu visiems, prisiekiu. Tu dėl kažkokio vario gabalo sutikai rengti kažkokią suknistą arbatėlę ir dar įkišti nesveiką sumą pinigų?! Kuo tu išvis tapai?
- Kodėl nesveiką sumą? Ir tikrai jau ten ne varis...
- Labas rytas, katyte, kelkis! Tau kiek metų? Su kokia suma, jūsų manymu, yra atidaromi fondai? Žinok aš drįsčiau teigti, kad kiek didesne, nei vertas tas vario gabalas ir išvis visas to tavo pono iš Vokietijos darbų arsenalas. Jeigu tai būtų turėję didelę meninę vertę, tai niekas nebūtų leidęs jo išvežti iš šalies.
- Ai, koks skirtumas... Vis tiek jau susitariau ir dabar man garbės reikalas gauti tą laikrodį. Tu nesuprasi.
- Čia tai visiškai teisingai. Jeigu tu norėtum Oskaro Vaildo žiedo su skarabėjum, tai aš suprasčiau. Brangioji, aš tau net namą padėčiau užstatyt, kad tik jį gautum, nes tai dieviška, bet šitai...

Dieviška... Tikrai dieviška, nes tą žiedą, kaip ir dievą, garbina krūva žmonių, tokių žmonių, kurie patys manosi turį dieviškumo... Tas menkas žiedas, kurį mano žodžio guru mūvėjo ant mažojo pirštelio ir kuris man kristų nuo nykščio, sukeltų lengvą psichozę absento baruose, kur androginiški paaugliai bučiuotų man pėdas, kur nekaltos mergelės man kibirais vilkų visus Londono velnius.
O man neįdomu, o aš nenoriu jų visų matyt, o man tikrai nusispjaut, man nebe septyniolika ir už savo velnius susimokėt aš galiu pati, manęs nebevirpina visi tie opijum apsiviję liežuviai ir jų šaltos rankos ant mano pilvo. Aš noriu susisupti į utopiją, jūsų pasaulis man jos neduos, todėl susikursiu ją pati. Šiandien kertinis mano utopijos akmuo bus tas nežymaus vokiečio nudirbintas indėnas. Utopijų pinigais niekas nematuoja, bet nenoriu ginčytis su Emilija. Ji jau laiminga, laimingam žmogui neįrodysi, kad jis klaidingai mąsto. Galų gale, laimingi žmonės klaidingai nemąsto, jie tik duoda neteisingus ir trumparegiškus patarimus ir darosi idiotiškas išvadas. Bet iš gerumo juk. Iš šilumos. Nuo dūšios.

Klaipėdoj užtrukau tik apie savaitę. Muziejininkai viską labai greitai sutvarkė, įsteigė „Fondą ateities kartoms“, įvardino mane, kaip nežinomą aukotoją iš JAV, nes mes pagalvojom, kad atkapstyti, kas aš, žinant, kad aš Lietuvoje būtų juokingai lengva. Emilija atsitiktinai susitiko su senu draugu vokiečiu, kuris dabar gyvena Nidoj ir neribotam laikui įsikraustė į jo namą prie Kuršių marių. Manot, kad smulkios moterys neįtikimai trumpomis suknelėmis ir barzdos neskutantys dailininkai mėlynais paakiais mirė kartu su Endžiu ir Ede? Ne, pasitaiko ir dabar tokių. Kai ji nubudusi su aušra daro jogos pratimus, kurių ją, už penkis vidutinius atlyginimus, išmokė juodaodis gėjus Londone, o jis sukiojasi lovoj ir terlioja patalus savo dažuotais pirštais iki pat saulės nusileidimo. Tokios poros visad įsimylėjusios, jie galėtų kartu gyventi trisdešimt metų ir vis tiek per viešus renginius laikyt rankas vienas kito džinsų užpakalinėse kišenėse. Žinot kodėl? Nes juk jie beveik nesusitinka. Gal kartais netyčiom kartu nubunda ir tylomis, stebėdami klykiančias žuvėdras ir Edvardo Kuzmicko tėvą, tempiantį tinklus, išgeria kavos, arba visai netikėtai abu ilgiau nei dera dirbančiam pasaulyje prasivarto pataluos ir išlipę iš lovos vakare žiūri, kaip besileidžianti saulė šiltai raudonai nudažo jų veidus. Nesikalba. Ir nuolat ilgisi vienas kito. Ir taip norėtų ištaikyti progą, kad susipažinti, bet intuityviai jaučia, kad tai būtų kvaila, nes juk jie tai laimingi. Šitaip. Kai kartais susitinka.

Surūkėm su jais po atsisveikinimo cigaretę sėdėdami ant jo namo laiptukų ir aš apkabinusi juos abu, pėsčiom nuėjau iki kelto žiūrėdama į spalvotus medinius žvejų namelius ir galvodama apie vieną tautodailininką, kuris gyveno kažkur čia, o jo vardas buvo Povilas. Matyt, tai visai nesvarbu, nes juk aš jo nepažinojau, o jis nepažinojo manęs, pirkau jo darbą dovanai ir negalėčiau pasakyt, kad man jis ypač patiko, o kita vertus, aš pasąmoningai suvokiau, kad štai Povilas, kurio aš nė pavardės neprisimenu štai čia vaikščiojo, o ant šitos krantinės jis gal sėdėjo ir gėrė alų, žiūrėjo į jūrą, o ant jo ūsų likdavo baltos standžios tamsaus alaus putos, kurią jis nubraukdavo ranka. O ta ranka jis vėliau šlifuodavo gintarą ir medį ir glostė savo geltongalvius vaikus. Ir štai galbūt dabar jo suaugę vaikai glosto tas skulptūrėles, kurias jų tėvas gludino, o svetimi žmonės, gal stabteli priešais savo židinį ir žiūri į dailų gintarą, kurį pakėlė Povilas, ir mato Kuršių Neriją, kur žvejoja Kuzmickas ir vanduo visad šaltas.

O ką darysiu aš su savo indėnu? Ar aš atsiminsiu, kaip dėl jo trenkdavaus į Klaipėdą, ar atsiminsiu pačią Klaipėdą, ar kiekvieną kartą mintyse pabučiuosiu veidus tų, kurie čia gyvena? O gal aš isteriškai verksiu klūpėdama prieš tą laikrodį? Nes juk jis tobulas, nes juk aš jį pati apipyniau milijonais asociacijų, aš juk pati jį paverčiau magišku. Ar aš sėdėsiu naktį pasidėjus jį ant kelių ir po mano užmerktais akių vokais tas raitas vyras vis žudys elnią savo auksine ietim, o vėliau jo kaimo moterys dirs elniui odą ir vaikai vis tikrins jo ragų aštrumą.

Ir vieną dieną klaikiai lis. Ir tądien aš vėl nusivilsiu viskuo ir visais. Ir jūs visi vėl nepateisinsit mano lūkesčių, jūs avėsit bjauriais batais, o galbūt jūs kvailai nusijuoksit, o galbūt jums patinka trinta grybų sriuba? O aš kvailė. Aš kvailė, nes savo galvoj jau būsiu jus apipynus šilkais, aš jau jus vaišinsiu arbata, aš jums šildysiu vyną su brangiausiais prieskoniais, kokių man pavyko gauti, aš su jumis kalbėsiu apie Dali psichozę, aš su jumis virpėsiu, kai mes klausysimės Hendelio, o jūs man sakot, kad jums patinka Debiusi... Ir aš irzliai papūsiu lūpas, o tada ištempsiu jas į šypseną su žodžiais apie Debiusi profesionalumą, o jūs bukai šypsositės man veidą, nematydami, kad mano akyse jau kaupias ašaros. Ir aš pakilusi lėtai nueisiu. Pamosiu jums ir pasukusi už kampo imsiu veik bėgti. Skubiai rakinsiu duris ir klaupsiuos prieš savo indėną. Juk tu tai neklausai Debiusi, brangusis... Tu net nežinai, kas toks Debiusi. Tu net batų neavi.

Su palengvėjimu atsidusiu ir delnų parėmus smakrą vėl žiūrėsiu į neveikiantį laikrodį. Mano apyrankės skimbtelėjusios subėgs link alkūnių. Man jau skaudės akis ir aš nueisiu miegoti su drabužiais. Ryte aš prabusiu ir tu, mano veržlusis drauge, priversi mane išsiristi iš lovos. Tu savo nepaveikiamu ir nekeičiamu veidu priversi mane vėl eiti į miestą, kur aš vėl pulsiu į glėbius tiems, kurių kūnai šiltesni, nei tavo, tiems, kurių cinizmas ir stačiokiškumas mane apibarstys ledu ir aš vėl bėgsiu namo tam, kad parpulčiau ant kelių priešais tave. Žinai, tu tikriausiai juoktumeis iš manęs, jeigu tik galėtum. Juoktumeis, bet paglostęs man galvą leistumei man klausytis, kaip plaka tavo širdis.       

Aš tikrai išprotėjau.

Aš taip norėjau suteikti kažkam jėgos? Norėjau siurrealizmo? Norėjau savo asmeninio altorėlio? Kad galėčiau jau užgesinusi cigaretę stabtelėti balkone vien su naktiniais tam, kad per durų stiklą pažvelgčiau į tą laikrodį? Ne, ne į laikrodį. Į prasmę, į šventumą, į savo laimę, į savo ašaras, į sakurų žiedlapius ir Oktavo žvilgančius plaukus.
Norėjau atsikėlusi ryte apsukti jį ir pirštu pavedžioti per menkutes, bet dailiai suraitytas raides: F. W. Eisenhauer. Pats tipiškiausias identitetas, kokį tik gali turėti ano meto vokietis... Frydrichas Vilhelmas Aisenhaueris, kaip ir jo tėvas ir jo tėvo tėvas, dar gal keletas dėdžių ir kokia pora šimtų kitų vokiečių, kurių kraujas vaiskiau ar blankiau mėlynas, nei manojo Frydricho Vilhelmo. O juk būtų įdomu... O juk galbūt man norėtųsi susidėlioti dar įdomesnių scenarijų. O galbūt man patiktų įsidėt į lagaminą aukštakulnius ir tamsius akinius ir pasakyti dėdei Juozui, kuris gyvena viršuje, kad aš skrendu į Vokietiją darbo reikalais. Nes dėdė Juozas nesuprastų, juk jis buvo Sibire. Ne, neskrido ten, važiavo traukiniu, nes tokie pamišę žmonės kaip aš, turėjo tokių keistų svajonių, kurias jie apipynė tokiais pat margais melais ir prisigalvojimais, o dėdė Juozas joms trukdė. Žinot, trukdytų jis ir man. Išvadintų paika, silpnavale, kuri savo bėdoms susigalvoja kvailiausių pasiaiškinimų ir taip susitaria su savo sąžine. Sakytų, kad aš galėčiau parašyt eilėraščių arba papasakot istoriją vaikams apie mažus žmogiukus, kurie gyvena po mūsų namo laiptais ir pavasariais pražydina krokus, primintų man vyrus su kuriais aš bijojau kalbėti ir susitikti pernelyg dažnai todėl stebėjau juos tol, kol jų riešai man ėmė atrodyt pernelyg grubūs ir apsiverkusi išstūmiau juos pro duris, o jie gal sutrypė kokį kroką. Ir nežinia, ar tai nutiko netyčia. Ir dar jis pakeltų balsą prabilęs apie tai, kaip aš niekad neeinu pasivaikščioti pavasarį, nes man būna silpna. Man silpna dėde Juozai, nes tik mano galvoj gyvena žaižaruojantys krokai, jie violetiniai ir jie švyti, jų spalvos liejasi ir veja viena kitą, o mano galvoj vyrų rankos nuolat šaltos, o ir pavasariai čia daug šiltesni. Todėl man būda silpna. Ir dėdė Juozai, aš tiesiog dūstu, man užtemsta akys ir dilgčioja smilkiniai, kai aš matau jį jojantį, jo krūtinė bronzinė, o nugara plačiausia, kokią aš esu mačius, o jo plaukai juodi, tokie juodi, kad apsiklojusi jais veidą galėčiau miegoti net skaisčiausiai saulei šviečiant, o jo rankos tokios tvirtos, kad jis perveria ta elnią kiaurai vieno raumens susitraukimu, jo kojos grakščiai apeina kiekvieną kroką, o jo akys tokios tamsios ir neįskaitomos, kad jose aš tematau savo pačios suglumusį veidą, o jos lūpos, jo siauros, jo siauros, kietai sučiauptos lūpos meiliai šypteli, kai aš paglostau jo tvirtai sudėto žirgo galvą. Dėde Juozai, jūs juk žinot, kad išlindusi iš savo galvos aš bijau žirgų, jūs juk puikiai suprantant, kad čia aš įskaitau, kas būna parašyta vyrų akyse ir kad čia nerasi vyro, kuris eina pakankamai grakščiai ir netrypia gėlių.
Todėl aš skrisiu į Vokietiją. Nes suprantu, kad išlindusi iš savo minčių aš čia nebeturiu nieko tikro, nes aš neberandu čia nieko naujo, nieko, ką aš galėčiau nusigludinti ir savo galvoje paversti utopija, nes man tiesiog nebeįdomu ir galbūt Aisenhaueris man padovanos daugiau indėnų vanagiškais veidais, galbūt jis man net duos lipniai saldaus žydinčių liepų kvapo Berlyne, tikro liepų kvapo, tokio, kuris privers dūsauti ne mane vieną, o visus tuos žmones, kurie po liepomis skubės į darbą, o galbūt palaimingai lėtai vilks koją už kojos, o galbūt net gulės ant suolelio su laikraščiu ir dūsaus dūsaus... Berlynas aidės nuo dūsavimų ir dūsautojų bendrumo, nuo mano ir visų tų žmonių bendros ir paprastos laimės šitame pasaulyje.

Aš tikrai skrendu į Vokietiją. Žinoma, nesu tokia mažvaikė ir nesu taip giliai įstrigus savo pasąmonėj, kad tikėčiausi surasti Aisenhaurį prasiėjusi Unter den Linden. Aš dar turiu šiuolaikinio praktiškumo ir internete išknisau kažkokį vokiškojo klasicizmo žinovą, pasakiau, kad dirbu laikrodžių muziejuje ir Kuzmicko pavedimu norėčiau susitikti su juo tam, kad jis įvertintų mano indėną ir plačiau papasakotų apie mano Aisenhauerį, nes mūsų muziejus nusprendė, kad reikėtų lankytojus supažindinti su autoriais artimiau, o kas jeigu ne nuostabusis Heidelbergo istorijos profesorius galėtų papasakoti daugiau apie vokiečių genijų pražuvėlį. Taigi jau po kelių dienų aš lėktuve, „Doriano Grėjaus portretas“  vėl mano rankose, o mano veide palaiminga ramybė. Aš susikūriau sau naują žaidimą, kuris šiandien suteikia mano gyvenimui prasmės, žinoma, mano galva jau filmuoja mano dramatiškas ašaras ant Frydricho Vilhelmo kapo ir mano juoką geriant gerą vokišką alų su jo linksmuole bala žino kelintos eilės proanūke, bet aš neleidžiu savo vaizduotei vėl manęs užliūliuoti, nes šiuo metu man smagu ir taip. Pačiai iš savęs ir iš savo paieškų misijos.
Skrendu iki Diuseldorfo, persėdu į autobusą, kuris mane veža į Heidelbergą. Tai vienas iš tų nedidelių universitetinių miestukų su nedidelėm aludėm, kuriose yra karaokė ir maža scena, kurioj vietiniai vaikai kartais groja indie ir apsivemia sverdėdami į tualetą. Čia nėra taksi ir čia niekam nereikalingi šviesoforai, bet gali pavalgyti restoranėlyje, kur tave aptarnaujanti moteris ir žmogus nudobęs kiaulę, kuri virto tavo Würstchen mit Kohl yra tas pats asmuo. Kohl ji taip pat augino ir raugė pati, jeigu jai pasisekė, tai dukrų padedama. „Ir tavo laimė tavęs laukia ten, kur tu nesitiki jos rasti“, tai būtų tikę pasakyti Jėzui. Galbūt šitaip jis ir kalbėjo, nors savo laimę aš tikiuosi čia rasti, tikriausiai čia laimę randa daug žmonių, tie malonūs žmonės, kurių namuose aš apsistojau tikriausiai yra savotiškai laimingi. Ne, nepasakosiu aš jums apie Frau su dideliu biustu ir raudonais žandais, kuri savo bjauriai stambiom rankom krakmolyja patalynę ir pina dvi geltonas kasas savo storai dukrai, o svetimus žmones į namus įsileidžia tik todėl, kad jos Herr Thomas žuvo per karą, nes buvo žavus nacių idealistas žydrom akim. Vėliau jie suprato, kad nieko čia gero ir dabar jie progresyviai nekreipia dėmesio ar tu žydas ir ar turi penį po savo sijonu. Kita vertus, arijai penius turi tik po chaki spalvos kelnėm ir jie žydais nebūna. Mano šeimininkai niekuo neišsiskiriantys europiečiai išėję į pensiją, malonūs ir paslaugūs senukai, kurių vaikai jau seniai paliko miestuką, kurio tyloj gali išgirsti savo paties širdies dūžius. Štai dabar jiems per šešiasdešimt ir jiems jų širdies dūžių garsas teikia apčiuopiamos laimės. Štai kada ateina tikras hedonizmas! Štai kada imi gyventi dėl pačio gyvenimo, kai tavo kvėpavimas tau yra dovana, o puodelis karšto šokolado – palaima. Kokia tyra ir nepretenzinga gyvenimo laimė, kai pačio gyvenimo nedaug telikę. Laimės suvokimas yra kaip braškių sezonas. Pačioj pradžioj valgai braškes be nieko, jos dar rūgštokos ir kartais tarp dantų girgžteli žemės grumstai, bet kiek laimės, tu kaip vaikai, kurie džiaugias vandens drėgme ir paukščio skrydžiu, kai braškių sezonas artėja į pabaigą, lysvėse vėl lieka tik kreivos ir gėdingai mažos uogos tu vėl jas valgai be nieko ir vėl mėgaujiesi, kaip ir senukai, kurie džiaugiasi ryte atsimerkę. O sezono vidury, kai uogos didžiausios ir kvepia taip, kad nenorom užsimerki, tu kiši jas i tortus, apsipurški grietinėlė ir dosniai žarstai cukrų ir... tikriausiai taip ir reikia. Aš taip norėčiau, kad Jano Grutuso žinios apie vokiečių klasicizmą būtų mano cukrus.

Susitinku su juo jau kitą dieną. Dar kartą pakartoju tą pačią istoriją apie autoriaus istorijos svarbą, apie tai, kaip įdomu yra susieti meno dirbinį su kūrėju. Rodau aukštos kokybės laikrodžio nuotraukas iš visų pusių, nes juk joks save gerbiantis muziejus neleis kažkokiai moteriškei trankytis po Vokietiją su neįkainojamu eksponatu rankinėj. Kalbu su rimtu užsidegimu ir tikrai tikiu kiekvienu žodžiu atsklindančiu iš mano preciziškai padažytų lūpų. Aš juk nuoširdžiai kalbu. Janai, tu nepatikėtum, kaip labai labai spurda mano širdis laukdama tavo susidomėjusių linktelėjimų ir ryžtingo pasižadėjimo dar kartą patikrinti viską, ką tu žinai bibliotekoje. Janai, dėdė Juozai, pone Edvardai Kuzmickai, naujasis Emos dailininke, mano brangusis su grubiais riešais, mano juodaplauki indėne, Dievas mane sukūrė iš jūsų šonkaulio... Kai aš buvau jūsų šonkaulis, tai aš mačiau jūsų plaučius prisipildančius oro ir vėl subliūkštančius, aš mačiau jūsų skrandį ir tabako dūmus jūsų trachėjose, aš mačiau jūsų širdį, vyrai mano. Aš mačiau daugiau nei jūs kada regėsite. Ir kiekvieną kartą, kada tu man prisimerkęs kalbėsi apie tai, kaip tu moki valdyti moterį... Aš mačiau tavo širdį.

Grįžtu į savo kuklų kambarį ir klausausi Ferenco Listo, nes jaunystėj jis buvo gražuolis, o tie vaizdai iš jo brandaus amžiaus, kur jis dailiai įtempęs nugarą, o aplink jo fortepijoną būriuojasi merginos dailiomis suknelėmis man kelia saldžių asociacijų. O jums skauda, kad aš turiu silpnybę estetizmui? Norite pavadinti mane paika arba tuščia? Labai prašom. Laimingi žmonės neklysta. O estetizmas vienintelė mano laimė. Aš paaukosiu savo moralę, aš paaukosiu savo sveiką protą, nes šiandien klūpoti priešais indėną man yra artima ir savaime suprantama, mane tai džiugina, man atrodo, kad aš tada esu aš, man atrodo, kad jos nuožmios akys, kad jo įsitempę raumenys, kad jo fizinė jėga pripildo man dvasią, suteikia gyvybės mano žvilgsniui ir priverčia sugniaužti kumščius.

Man skambina Janas.

- Kaip aš ir maniau, tai šitas meistras gyveno Miunchene apie 1730 metus. Jis buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos, man pavyko aptikti jo gyvenamąjį adresą. Iš esmės aš dėl jo neklydau. Iš archyvų galima šiek tiek sužinoti apie šį žmogų ir jo šeimą.
- Labai įdomu. Ar mes galėtume susitikti?
- Taip, žinoma. Lygiai septintą aš baigiu vesti paskaitą ir jeigu jums patogu, tai galime susitikti universiteto bibliotekoje.

Aš susitvardau ir iš lagamino išsitraukusi istorikei pernelyg aptemptus džinsus nugrūdu juos gilyn, vėl apsirengiu kukliai ir dalykiškai, apsiaunu žemakulnius batelius, pasiimu nuobodžią rankinę ir pirmyn į nušvitimą. Pakeliui užeinu į elektros prekių parduotuvę ir savo laimei randu diktofoną. Žaisime darbo reikalus. Lygiai septintą įžengiu į biblioteką ir ten dirbančios moters einu paklausti, ar profesorius Janas manęs jau laukia. Išgirdęs mano vokiečių kalbą vyriškis atsistoja ir prieina pasisveikinti ir prisistatyti. Vokiška Kuzmicko versija, bet nieko sudėtingo. Aš tik pajuokauju, kad negi aš taip prastai kalbu vokiškai, kad tai girdėti per visą patalpą, o jis nusijuokęs atsako, kad mano vokiečių puiki, pajuto iš tarimo, kad nesu vietinė. Žinoma, greičiau. Papasakok man savo vietiniu tarimu, ką nors, ką aš norėčiau girdėti.

- Taigi, kaip ir sakiau. Aisenhaueris gyveno apie 1730 metus, Miunchene, atrodo, kad jo giminė buvo prekeiviai, o galbūt ir kažkokie vietos valdininkai, sunku tiksliai pasakyti. Nežinia, kur buvo jo dirbtuvės, bet matyt, kažkur pačio Miuncheno teritorijoje. Šis kūrėjas buvo garsus ne tik Vokietijoje. Jis buvo ypač mėgstamas pietų ir pietryčių Europoje. Daugelis pasiturinčių šeimų tose šalyse turėjo jo dirbinių, laikrodžiai buvo jo aistra. Šiaip jis gamino ir pagal užsakymus, rėmus paveikslams ir veidrodžiams, galbūt net juvelyriką.
- Kaip jūs manote ar mūsų turimas laikrodis atkeliavo iš Vokietijos ar buvo perpirktas iš pietų Europos?
- Sunku pasakyti. Matot, anuo metu, tai buvo labai brangus daiktas. Greičiausiai darytas pagal užsakymą, tad apie perpirkimą kalbėti sudėtinga. Kiekviena šeima būtų norėjusi išsaugoti tokį dalyką sau. Nebent būtų visiškai bankrutavusi. Neradau jokios informacijos, kad jis būtų kažką kūręs lietuvių ar lenkų šeimoms, bet negalime atmesti tokios galimybės.
- Taip, žinoma.

Girdėjai, Kuzmickai? Aš norėčiau, kad būtum girdėjęs. Kaip smarkiai tu buvau nuvertinęs mano indėną, jeigu tu būtum žinojęs, kad minėtasis Frydrichas Vilhelmas ne toks jau ir eilinis vokietis, tai tu nebūtum taip lengvai iškeitęs šios jo rankom palytėtos tobulybės į krūvelę litų. Mano isterija turi praktinių rezultatų, aš investavau širdimi ir laimėjau. Žinoma, aš niekam neparduosiu savo laikrodžio, savo indėno, savo smarkiau plakančios širdies ir savo melodiško glostymo pirštų galiukais... bet mano ambicingoji pusė ploja katučių ir prisidengia burną kikendama.

- Dar radau porą šeimos portretų reprodukcijų ir dar dokumentai. Prašom pažiūrėkit.

Ir aš stengiuosi savo buką žvilgsnį paversti tiriančiu, kai žiūriu nugeltusius, byrančius lapus, kuriuose šmėsčioja mano vokiečio šeimos pavardė, vartau reprodukcijas, kuriose kažkoks stambokas dėdė. Visai tipiškas, su taksisto ūsais, kurie tada buvo madingi ir rodė visai kitokį statusą. Dar vienoj reprodukcijoj jauna moteris ir juodbruvas vyras, kuris man atrodo matytas. Ne... Negali būt... Čia juk mano indėnas. Aš juk negaliu klysti, nes ant mano pirštu turėtų būti įsispaudęs jo tobulas veidas, nes aš ji mylavau akimis ilgiau nei jūs savo vyrus, brangiosios, nes aš savo psichoze išlydžiau jį ir sutekinau sau širdin.

- Atleiskite, Janai, o kas šie žmonės, šitam paveiksle?
- Taip, tai jo dukra Elžbieta ir jos vyras Chosė Marija da Kosta.
- Ispanas?
- Ne, Portugalas. Kaip ir minėjau Aisenhauerio darbai buvo populiarūs pietryčių Europoje, o da Kosta buvo viena iš nedaugelio turtus išlaikiusių šeimų, kurie, matyt, kažkada yra pirkę Aisenhauerio darbų. Galbūt jis buvo jų namuose tartis ar pasirašyti kokių popierių ir ištekino ją į Portugaliją.

Juokiatės? Man pačiai juokinga. Man pačiai taip linksma, kad aš noriu juoktis garsiai ir jums visiems į veidą, nes aš jį radau! Jis buvo realus! Jis kvėpavo ir klausėsi muzikos, jis gėrė gerą portugališką vyną ir valgė sardines keptas gatvėj, nes visi portugalai taip daro! Jo juodi plaukai ir jo juodos akys buvo tikros, buvo apčiuopiamos, jo plati raumeninga nugara buvo šilta ir sruvo prakaitu, o jo lūpos šypsodavos!

Aš skrendu į Portugaliją.

Čia kur vandenynas visad žydras, čia kur dabar taip karšta, kad net degina, kur balti raudonstogiai namukai apsidangsto alyvmedžiais, kur žmonės juokiasi, rėkia ir keikiasi visa gerkle. Čia vyrai triukšmingi ir girti, bet jie pagarbiai užsičiaupia, kai aš pradedu kalbėt, čia moterų plaukai juodi ir garbanoti ir jos apkabina tave be jokios priežasties.
Čia tu vaikščiojai, mano brangusis Chosė, čia tu buvai realus, čia tu išlindai iš mano galvos, čia tu savo vanagišką veidą atsukdavai vėjui, kai vandenyne putodavo audra, čia tu savo rankom braukei gitaras ir čia žolė priglausdavo tavo juodaplaukę galvą, kai tu priguldavai pavėsy. Tu čia buvai tikras!

Ir man tai teikia vilties.