paklydėliai

sėdžiu, rašau... Tirai nežinau kam. Gal sau? O gal šiaip, kad būti lengviau? Nes dabar sunku... Sunku susigaudyti savo jausmuose. Nežinau kas darosi, kažko man  trūksta. Bet svarbiausia nežinau ko. Nežinau ko aš pati noriu... O atrodo tiek daug... Noriu pamilti ir, kad mane pamiltu kažkas. Atrodo visai nesunku. bet niekas nesidomi manim. Kodėl? Gal esu per daug šalta? Gal atstumiu visus, nes esu per daug falšyva? Nežinau čia kitiems spręsti... Labai norėčiau šiam gyvenime kuo daugiau nuveikti, kuo daugiau pasiekti. Ir labai tikiuosi, kad vien tik šio noro užteks. Labai jau mėgstu svajoti... Gyvenu tiktais svajonėmis, kurios tikriausiai nieko vertos. Gaila! Ot kaip būtu faina, kad tik pasvajoji ir viskas išsipildo, kaip kokioje pasakoje. Bet šiame gyvenime pasakų nėra, kaip bebūtu gaila. Iki šiol jomis tik ir tenoriu tikėti. Tikėjimas man vienintėlis dalykas išlikti gyvai. Gyvenimas man yra tikėjimas, kažkuom geriau nei yra iš tikrųjų. Tikiu, kad moku gyventi. Aš noriu tuom tikėti. Gyvenimas yra mūsų variklis, kuriam nereikia degalų. Jam užtenka jausmų. Užtenka tikėti ir jausti. Tada tikriausiai tu gyveni. Jei jauti, kad tiki. Nežinai kuom, bet tai nesvarbiausia, svarbiausia tikėti, galbūt stebuklais? Jie nors truputi prablaško mūsų niūrų, nespalvingą pasaulį. O gal atvirkščiai spalvingą ir linksmą? nežinau... Čia jau kiekvieno pasirinkimas. Pati nežinau kam aš čia rašau. Galbūt, kad man suku? Gal noriu parašyti ką jaučiu, savo visus jausmus? Nežinau... Bet vistiek rašau. Rašau, nes tikiu kad man palengvės. Nukris našta nuo kūno, o gal sielos. Jei tokią iš vis turiu. Bet tikriausiai turiu, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Gal? Gal niekas iš mūsų jos neturi? Kartais esam besieliai, pasiklydę savo širdyse. Patys nesuprantam kas esam. Bet tikriausiai dėl to, kad nežinom... Nes mes tikrai nežinom kas esam. Mes niekas. Tik atmatos šio gyvenimo. Mes net nemokam jo gyventi. Nemokam, nes esame čia pasiklydę... Ne tik savo gyvenimuose, bet ir šiam nesuprantamam pasaulyje. Esam nieko verti. Ir ką čia mums daryt? Ogi nieko. Pasikarti palinkėčiau... Nes žmonės šio gyvenimo nenusipelnėm, mes ji patys sau gadinam. Taip, mes žmonės. O ne mums jis. Kodėl? Ot todėl, kad mes jo nevertinam. Mes nemokam jo suprasti ir jį perprasti. Bet tai tik dėl to, kad mes patys to ir nenorim. Nes mes pasilydom šiuose gyvenimo šunkeliuose, kurių klyskėlių esam neverti. Nieko mes neverti. Net mirties. Ji per daug lengva, kad suprastume kas yra gyvenimas. Dėja, niekad nesuprasim, nes esam neišmanėliai. Dievas mus tam ir sukūrė, kad iš mūsų visi tyčiotųsi. O ką jūs galvojot? mes tik patyčiom ir sukurti. Nes lengviausia yra tyčiotis vieniems iš kitų!