Mažyčiai prisiminimai_1. Abu

Prisimerkusi nuo ryškios šviesos, stebiu jį, sėdintį virtuvėje, nugara į duris, su nuskalbta drumzlina palaidine be rankovių, jo kaulėti išsišovę pečiai dunkso kaip kupros, mesdami nejaukų šešėlį beveik iki tos vietos, kur stoviu aš. Matau dvi išplyšusias skylutes nugaroje, apšiurusiais krašteliais, siūleliai ištįsę per pirštą. Jo šešėlis sujuda, kažką pajutęs ir stveria mano basas kojas, - aš nejučia krūpteliu, sugirgžda medinės grindys nutrupėjusiais dažais ir jis atsisuka:
  - Eikš, maže, ko ten stovi? - matau ant ūsų duonos trupinius.
  - Aš tik į tualetą.. – sušnibždėjau užkimusiu balsu, šiek tiek krėtė drebulys. Sustingę kojų pirštai gulėjo greta vienas kito kaip pieštukai pieštukinėje.
  - Ateik, užkąsim ko nors, - pastumia taburetę, pagriebia ant šluotkočio kabantį nertinį ir pakilęs užmeta man ant pečių, - sėskis, - ranka nubraukia trupinius nuo stalo ant grindų. Ant nusilaupiusių lentų mažyčiais taškeliais jau visa istorija – vakarykštės vakarienės, šiandienos pusryčių ir vakarinės košės su sausainiais.
  Gražiai papjaustęs lašinių, svogūnų, duonos – jis viską daro su tuo keistu nesuprantamu grakštumu, kad ir kaip tai nesiderintų su grubia netašyta išore. Taip kvepia, kad pilvas pritardamas sugurgia. Kertam abu nakties kvapą, skonį, ausys lapsi, jis man paduoda po gabalėlį duonos, lašinių, parinkdamas kuo gražesnį, su kumpio juostelėmis, kertam taip jau ne pirmą kartą – mes abu tokie. Vienišas lempos ratilas plikame lange penktame aukšte – atrodo, kad be jo, daugiau nieko, anapus stiklo esančioje tamsoje, nėra. Nors vėsa gelia kaulus ir oda pasišiaušusi, man nesinori grįžti į šiltą, jaukią, prikvėpuotą ir prisapnuotą erdvę, kurioje tyliai alsuoja mama ir sesuo...
  Tuos momentus atsimenu tik kelis. Vieną kartą stiklas buvo pasidengęs lietaus pūslelėmis, kitą – suraitytais šalčio ornamentais. Tai gražiausi mano prisiminimai apie tėvą.
  Visus kitus norėčiau palaidot.