Paskutinis pasispardymas

Nuplyšusi koja mėtėsi pakelėje,
Galva ridenosi tolyn nuo kūno.
Raudona kraujo dėmė jau kaupėsi apačioje,
Tenai, kur visuomet jausmų nebūna.
-
Tu man be gailesčio akis išrovei,
Kvatojai  plėšdama man jas.
Išrovus ant šakos iškart užmovei
Ir pastebėjaį, kad pamiršai rankas.
-
Ėmei jas pjaustyti, draskyt ir plėšyt,
Sulūžo kaulai nejučia.
Ranka skylėta jau kaip rėtis,
O aš džiaugiausi paslapčia.
-
Galiausiai liko tik širdis sveika,
Ji dar spurdėjo iš paskutiniųjų.
Bet neilgai taip buvo - Tu šalia...
Papildžiau jau gretas aš mirusiųjų...
-
Įsirašiau į sąrašą juodų mirčių,
Tik per Tave, Zudike nelaiminga!
Kad Tu žinotum kaip aš nekenčiu,
Bet vis dėlto esu dėkingas...