Senamiesčio gatvių vaiduoklis

Išnykau erdvėje kaip vaiduoklis,
Ir vaikštau kaip vaikas labai palengva, -
Pamačiau danguje aš svajoklį
Kuris kvietė keliaut aukštutine kalva.

Nežinau, ar galiu dar kaip paukštis lakioti,
Ir skraidyt užsidėjusi laisvės sparnus.
Nežinau, nes seniai pamiršti tie svajokliai
Kurie neša į tolius ir bekraštes šalis.

Patyliukais tepenu per senamiesčio grindinį
Akimis glostau jo keleivius, vaikus,
Jau seniai aš nustojau stebėti, klajoti,
Nors gera vėl kelt pamirštuosius sparnus.

Nežinau, gal ir paėmiau šansą svajoklio,
Ir tapau aš bekūniu vaiduokliu...


Nežinau,
Gal ir nereikia žinoti,
Man smagu tiesiog būt
Tuo senamiesčio gatvių vaiduokliu.

2009 02 05