Trumpas pamąstymas apie opias ir į mirtį vedančias problemas

Dar  vienas cigaretės dūmas! Dar vienas kavos puodelis! Viskas ko mes trokštame yra sugrįžti namo ir valandų valandas intymiai bendrauti su televizoriaus ekranu. Gyvenam mes nuo ryto iki vakaro, nuo savaitgalio iki savaitgalio, nuo atostogų iki atostogų...
Vertybėms mums yra šeima, meilė, ištikimybė... na ir pinigai... Mes turim daug daiktų ir trokštam dar daugiau ir būnam laimingi arba nelaimingi. Ir tikim mes pasauline gerove ir „kad kažkas yra aukščiau už mus”. Mus valdo daug troškimų ir svajonių, o tam kad jas įvygdyti vis trūksta laiko, noro, pinigų...
Ne tobulas pasaulis mūsų, tačiau nekeičiame mes jo, nes vėlgi, tam trūksta... O gal tingim? Ir koks gi skirtumas pagaliau: kaip kas suvokia mus supantį pasaulį? Juk jis nėra toks, kokį matome jį mes, jis toks, kurio mes niekada nebesuvoksim.
Mes pasiduodam nešami srovės, prisigalvojam sau visokių –izmų ir kad gyventi būtų dar linksmiau (o gal liūdniau) mes pagadiname arba pagerinam pasauly. Mes dėl tingėjimo ir karo (kas yra begalo nuostabus dalykas, nes skausmas mums padeda suvokt tikrovę) kuriame sau naujus žaislus ir vis juos toulinam.
Bet kam visa tai? Kokio velnio mes čia kuičiamės? Ai, kam čia žinoti, žinojimas žudo... Bet juk vistiek mirsime visi?  Matyt bijom nežinomybės, dėl kurios egzistuojame.