****

**** 
                                                    M. Zvezdinskij

Nesimatėme daugelį metų.
Meile mano, - pirmoji, tyra.
Aš ir vėl pravažiuoju stotelę,
O paskambint drąsos nebėra.

  Paprasčiausia visai, -
  Numerį juk dar menu.
  Minutėlę dar laimės tikros.
  Teužgirsti tave, pastovėt tyloje
  Ir be žodžio, pradingt tamsoje.

Tavo balso varpelį šaukiuosi. 
Negalėjau užmiršti aš jo,
To vienintelio balso ilgiuosi,
Tavo švelniai ištarto, - „alio“.

Gal jis būtų  ir nemalonus 
Tas skambutis, vėlai, naktyje
Bet labiausiai dabar tenorėčiau
Tavo balsą, -  užgirst  tyloje...

Nesimatėme daugelį metų.
Meile mano, - pirmoji, tyra.
Aš ir vėl pravažiuoju stotelę,
O paskambint drąsos nebėra...


****