O, kad tie balandžiai skristų nafik

Spoksot pro langą nė vienam nėra dėkingas užsiėmimas. Nieko, jei neturi ką veikt. Bet jei turi - apsaugok kosmose! Žiūri ir matai viską: medžius, gatves, žmones, kitokį judantį ar stabilų šlamštą. Dangų, ir tą, po perkūnais, matai. Norėtum prieit prie kokio opelio ir spirt į lempą - ale ne, gi užsiėmęs esi, nėr kada. Už tai jei nieko neveiktum, apie kažkokį opelį nė nepagalvotum. Nepamatytum jo net! Taip opelis apibrėžia tavo egzistencijos tankį. Aišku, kiekvienam savas opelis. Aš gal, pavyzdžiui, astrai lempą iškalt norėčiau, o jau tu gal vectrai. Nes man astros lempos įdomesnės, o tau vectros. Taip astros ir vectros lempų formos apibrėžia santykį tarp egzistencijos tūrių.

Būna kad ir nerūpi tos lempos - kartais žmonės įdomūs. Eina jie ir pradingsta vienu konkrečiu momentu. Sulenda kaip kirminai į lango rėmą. Stati sulenda. O kartais dingsta pasislepia būdami lango rėme. Už namo užeina, į kokį rūsį nulenda. Jie vis dar lange, ar jau už jo ribų? Čia - būties tankis toks. Va, žiūri į kokį fliuktuojančios substancijos individą ir ta substancija sulenda į parduotuvę, dar substancijos nusipirkt - skystos kad ir. Žinai kad tas šmikis viduj, kad nesulindo į rėmą, ale kažkodėl jo užčiuopt akim neina. Tada jei tavo egzistencijos tankis tuo metu didelis, kyla troškimas įspirt tam fliuktuojančiam šmikiui. Jo kaip ir nėra, bet įspirt tai noris. Tai transcendentinis fenomenas. Jei tik paliestum koja jo dantis transcendentus taptų pažinus ir savaime sugriūtų. Bet reikia spirt taip, kad tuo metu dar ir pro langą žiūrėtum. Kad lango su savim neštis negalima, akivaizdu. Vadinasi, toks noras lieka epistemologine svajone, bent tol kol esi labai užsiėmęs. Arba kol jis išlenda iš nepažinaus kiauto vėl į akiratį ir iš ten galiausiai pasišalina tiesiai į lango rėmą.

Po tokio šoko, o dažnu atveju palengvėjimo, arba tęsi įtemptą akivaizdą su langu, arba pasineri į darbus ir toliau pildai gamtos pažinimo pratybas. Bet ar taip, ar taip visada esti grėsmė pataikyti žvilgsniu pro langą į langą. Va tada jau batai. Pradeda suktis galva, pykina, atsiranda išbėrimai ties keliais ir alkūnėmis. Rėmas rėme, tikrovė tikrovėje už tikrovės. Kaip tai baisoka pasidaro. Spardytis nebesinori, galvą nunarini ir įbedi akis į pratybas. Nebliausi aišku, ne mažas, bet vistiek kažkaip spurda tas cardio nors tu ką. Geriau išvis nebūtum pradėjęs...

Na čia tik šiandienai. Rytoj, jei būsi užsiėmęs, vėl būtinai spokstelsi. Vėl opeliai ir šmikiai. Kaskart nauji ir įdomūs. Išlenda iš rėmo, pabūna tavyje, dingsta rėme, išdyla tavyje. Dar į dangų akį užmeti, paukštukus paskaičiuoji, jei laiko ne per daugiausia. Paukštukai kitaip tankį apibrėžia: Subjekto egzitencijos tankis minus (realybė minus subjektas) egzsitencijos tankis padalinta iš (dangaus plotas padalinta paukštukų skaičius). Kalkuliacijos čia nesibaigia, bet abstraktus modelis būtų gan arti siūlomo varianto. Čia neminimos išimtys - paukštukų nėra arba jei neina jų suskaičiuot, dėl neracionaliai didelio jų objektyvios egzistencijos koordinačių kitimo. Pirmu atveju dviejų tikrovės momentų tos pačios koordinatės x pokytis (delta x) lygus 0 (paukštukų nejudėjimo atveju jie neegzistuoja), antru: delta x daugiau už epsilon (epsilon kiek reikia didelis). Tokios išvados labai svarbios - jos individą priverčia sumažinti savo egzistencijos tankį ir bent jau pasidaryti kavos.