Daina vėjui

... Suskambo daina. Ne kambaryje, ne lauke, o pačiose įsčiose, besiskverbdama kilo žarnomis aukštyn ir sprogo smegenyse:

Ką tu jautei,
Kai kūnas krito žemėn?
Ką tu matei,
Ar tik praskriejančius vaizdus?
Ar tu manei, kad naują viltį rasi
Tame pasauly, kur tavęs nebus?

Ar supranti, kad žemė jau artėja?
Ar dar jauti
Plakimą mirsiančios širdies?
Bet jau vėlu ir tavo kūnas krenta
Į žemę. Kur tavęs nebus.

Krentu krentu
Ir žemė vis artėja.
Krentu krentu
Išgelbėk mielas vėjau.
Krentu krentu,
Bet jam tai nerūpėjo.
Mano kritimas.
Tam laisvūnui vėjui.