Lietus

Lietaus atėjo valanda,
Dangaus mėlynė plyšta.
Kai sieloj bus ramu – tada
Lietaus priimsiu krykštą...

Gimiau lietingą tamsią naktį,
Kai angelai nematė.
Širdelė ėmė stipriai plakti,
Į ją šėtonas akį metė.

Prabėgo tūkstančiai dienų,
Susekt jų negalėčiau,
O aš vis netikiu Dievu,
Nors taip tikėt norėčiau...

Aš myliu lietų. Jo gaiva
Man nuramina širdį,
Nurimsta siela, ilsisi galva,
Kai ausys lietų girdį.

Lietaus lašai, kaip muzikanto pirštai,
Po jais garsų lobynai slepiasi.
Jei kartą išgirdai, jų negali pamiršti,
Lietaus lašai – į širdį skverbiasi.

Aš lietumi tikiu dėl to,
Nes jis meluot negali!
Žinau, kad tyras jo vanduo
Suteikia žemei galių...

Ir aš, kaip žemė po lietaus,
Esu žvalus ir linksmas.
Kuriu eiles ir daug mastau...
Lietus – minčių variklis.