kartais bijau, kad nerasiu tavęs, mano bažnyčia,
kai plauki lėtai ir didingai įrėminta medžių grafikos,
aplipusios šaltais karoliukais.
zylės ir žvirbliai meldžiasi snapeliais po vieną lašą,
pašiurpęs šiaurys susigėsta dėl savojo darbo,
bet atlieka viską šventai iki galo kaip ir paskirta.
kaip tau nešalta - kartais galvoju, o tu tik plauki -
baltas, amžinas laivas. ne visi ir ne visad
pajuntam denį po kojom, išgirstam bangas
ir Viešpaties veidą, palinkstantį valandą mišių taip,
kad rodos nebespėsim nusileist iki pabaigos: ite, missa est -
ir įkrisim į tirštumą rūko, amžinybės dar būdami gyvi,
bet visad suspėji, suspėja visad širdis, mano bažnyčia.;))