Lietus Sankt Peterburge

Kodėl taip skaudžiai noris grįžti
Į ten, kur niekad nebuvau.
Kakle dėmė mirties pernykštės,
Ir ausys kurčios. Ten toliau

Susėdę klausėsi gitaros,
Tyla pelėsiškai žalia,
Pagautos musės taip sūpavos
Vorų koridoriaus dugne.

Aš išėjau į tylią stotį,
Paskendusią nakties sapne,
Kažkur ją smelkė aitrūs žodžiai
Iš ruporo kitam gale -

Prakeikiantys aną pasaulį
Jis toks slidus atšiaurus.
Į pelkių drėgmę leidžias saulė,
Tuoj dykumą užlies lietus.