Žiema

Už lango krenta snaigės
atkartodamos mano ašarų melodiją,
susisukusios, jų tiek daug,
o aš viena ašarose paskendusi.
Iš balto nežinią kalbančio dangaus
girdžiu tavo sakytus žodžius,
o snaigės lyg mušančios taktą
juos kartoja vis...
Vėjas begedis vis sklaido snaiges ore
kaip ir mano mintis galvoje susipynusias
ir tik ašaras kuriančias...
Užklojo žemę sniego balta danga gerldama
man kojų pirštus.
Taip norėčiau, kad mane ji apklotu
ir leistų tik verkti...
Po balta snaigių danga, verkiu ir noriu numirti...
Tokią slogią vienatvę man ši žiema dovanoja...