Davatkėlė... (pabaiga)

Išleidęs viešnią, Kostas paėmė už rankos Onutę ir atvedė ją į svečių kambarį.
- Vakarienei išgersime vyno, - pastatė jis kėdę Onutei. - Tu, žinoma, pavargus, nori lėkti namo, bet prašau pabūti su manim dar valandėlę. Man šiandien taip džiugu, jaučiuosi gerai, galiu jau dirbti, tvarkytis. Šiandien šiek tiek pavargau, bet tai tik pirma diena. Dabar, atrodo, kalnus galiu nuversti. Tai tau, Onute, turiu būti už viską dėkingas, už tavo tokį nuoširdų slaugymą. Jaučiuosiu puikiai.
- Tai tur būt nuo vyno ir dėl to, kad aplankė panelė Zosė, - pasišaipė Onutė.
- Gal ir nuo vyno, bet jaučiuosi žvalus ir linksmas.
- Na ir į sveikatą, - gyvai pritarė Onutė, - jei tik taip gerai veikia, tada reikia visada išgerti stiklelį prieš valgį.
- Dabar mano tokia nuotaika, kad norisi ką nors nuveikti, kažkas iš vidaus skatina kalbėti, išsisakyti apie tai, apie ką tiek ilgai buvo tylėta, galvota, spręsta ir vis lieka nepasakyta... Norisi prabilti, prisipažinti...
- Mat kaip? - susidomėjo Onutė.
- Taip, Onute, taip. Negalima tokių nuotaikų veltui švaistyti. Reikia tokiomis valandėlėmis naudotis, jos gali būti lemtingos, o praleistos niekada nebesugrįš. Turiu prisipažinti, aš ant tavęs buvau labai supykęs, skausmingai supykęs, nusivylęs... Bet aš ant tavęs negaliu pykti, aš tik galiu tave mylėti...
- Ar už tą lėkštę? Juk sakiau, kad išskaičiuotumėt, kodėl vis neišskaičiuojat?
- Ar iki šiol tavo galvelėje tas nuotykis? - negalėjo nesijuokti Kostas. - Noriu tau pasakyti, Onute, kad aš per daug tave myliu, kad galėčiau ant tavęs pykti ir apie tai noriu pasakyt... Būtent dabar, šią minutę, tokį nepaprastą vakarą prie tos vyno taurės... Kai aš pakilau po tokios ligos, gyventi be tavęs namatau prasmės. Myliu ir viską atleidžiu. Tekėk už manęs, būk mano žmona. Užsiauginsim mes tą vaikelį... Aš būsiu jam pavyzdingas tėvas, o ir tu šalia manęs būsi saugesnė. Turėsi tvirtą užnugarį, niekas nedrįs pasakyti ant tavęs blogo žodžio. Būsi viskuo aprūpinta, gyvensi meilėje ir pagarboje. Tu pirma, kuriai galiu ištarti „myliu“ po Aldutės. Tu man padėsi užsimiršti.
- Aš galvojau, kad jūs mylit Zoselę... Ir labai pavydėjau, - Onutė iš laimės arti ašarų.
- Zoselė buvo, kol nepamačiau tavęs, bet dabar esu įsitikinęs, kad tik su tavim aš  galiu būti laimingas. Šiandien man tokia puiki diena, gera diena, nes ryžausi ir pasakiau viską, apie ką galvojau ir laikiau širdyje. Dabar noriu išgirsti, ką gi tu man pasakysi? Ar sutinki už manęs tekėti, ar ne per prastas aš tau? Ar ne per senas?
- Jūs man labai patinkat, bet ir sapne nesapnavau, kad jūs mylit mane. Jei aš jums tinku, tai aš labai sutinku už jūsų tekėti, nors ir dabar.
- Na, dabar tai mes išgersime, - laimingas Kostas pripildė taureles. Vieną padavė Onutei, kitą paėmė pats ir pakilo nuo kėdės:
- Tarkim, kad įvyko mūsų sužieduotuvės, bet vestuvių irgi ilgai neatidėliosime. Kelsim kol dar šilta.
Onutė taip pat atsistojo ir jie susidaužė.
- Iki dugno, Onute, - sulaikė Kostas jos ranką, kai išgėrus iki pusės, norėjo taurę pastatyti ant stalo. - Tą pirmąją iki dugno. Tos taurės vyno reiškia, kad mes pasirengę atiduot vienas kitam savo gyvenimą. Aš išgėriau, o tu, ar pasiruošus patikėt man savąjį?
- O dabar, - kai jie pastatė tuščias taures ant stalo, - o dabar tai jau aš tave pabučiuosiu...
  Iki pat paryčių, per visąnaktį jiedu praleido besikalbėdami. Iškilo visokių klausimų ir buvo jau čia pat ieškoma būdų kaip juos išspręsti. Buvo aptartos vestuvės, kokie bus kviečiami svečiai. Vestuvės žadėjo būti didelės ir prašmatnios. Išsipildė Onutės svajonė. Ji surado savo meilę, kuri turėjo baigtis vestuvėmis. Visai taip, kaip buvo rodoma kinuose. Ji buvo tokia laiminga.  Kostas toks geras... Aš stengsiuosi jo neapvilti...
- Aš tave labai mylėsiu ir tausosiu. Sunkesniems ruošos darbams kviesime moteriškę. Dabar negalima tau aukštai rankų kilnoti, sunkumų nešioti.
- O kodėl?
- Na, pati žinai. Tu darbar sunkumoj, tokioje padėtyje...
- Viešpatie! - išpūtė akis Onutė, - iš kur jūs ištraukėt?
- Tik tu nesijaudink, aš viską žinau. Nuo manęs gali nieko neslėpti. Aš žinau, viską gerai apgalvojau ir su viskuo susitaikiau. Tai nebus kliūtis mūsų bendram gyvenimui. Mylėti vienas kitą mums niekas nesutrukdys.
- Bet gi čia baisi nesąmonė... Iš kur jūs ką žinot?
- Visas miestelis kalba. Negi manei, kad niekas nesužinos?
- Visi žino, visi kalba, tik aš pati nieko nežinau. Ir kas galėjo paleisti tokias kalbas? Negi supykęs Kazys?
- Tai tu ne...? Tu ne...  - negalėjo atsipeikėti Kostas, - tai čia netiesa?
- Tai žinoma, kad netiesa. Argi aš galėčiau jus apgaudinėt? O jūs ėmėt ir patikėjot?
- Onute, suprask mane. Aš kad ir patikėjau, kad ir pykau, kad ir kentėjau, vis tiek tave mylėjau.
- Aš nieko nesakau, tik man labai baisu, kad jūs taip ilgai apie mane šitaip galvojot. Koks siaubas. Bijau ir pagalvot, kas galėjo atsitikt. Juk visai nedaug trūko, kad tos kalbos būtų mus išskyrusios ir aš gal niekada gyvenime nebebūčiau sutikusi tokio brangaus žmogaus
- Bet ar verta dabar dėl to nerimauti? - ramino ją Kostas. - Ar šiaip ar taip viskas jau paaiškėjo, išsisprendė. Dabar jau niekas  mudviejų nebeišskirs. Tegu tai lieka mums pamoka, kad ne viskuo reikia tikėti. Aš labai laimingas ir tau dėkingas, tik vieno prašau. Atleisk, kad patikėjau ir buvau net pasmerkęs tave. Pažadėk man, kad atleisi. Viską užmiršim ir gyvensim be nuoskaudų.
- Aš irgi norėjau jūsų kai ko paprašyt, bet... - Onutė norėjo kažką pasakyti, bet susilaikė.
- Pasirengęs viską išpildyti, tik sakyk.
- Bet aš tur būt be reikalo pagalvojau, jūs ne toks...
- Na, koks gi? - nekantravo Kostas. - Sakyk, kas gi tau neduoda ramybės? Dėl ko susirūpinusi? Pasitikėk manim, jokių paslapčių.
- Norėjau paprašyt, kad niekada nemuštumėt manęs... - kiek pamikčiojusi pagaliau ištarė Onutė ir susigėdusi užsidengė delnais akis.