Iš juodojo kronikos metraščio 2: Nusikaltimai

Vytia Kiošas

Didžiagalvis Vytia Kiošas gyveno kairiajame Donos krante, nedidelėje šiaudiniu stogu sodyboje. Vieną dieną, jam buvo pareikšti itin sunkūs kaltinimai, jį teismas nuteisė sušaudyti.
Kiek žinoma jo istorija?
Sklaidė gandų, kad Vytia vaikystėje buvo įsūnytas, tačiau tiksliai niekas nežinojo. Kiošai atsikraustė į kaimą su mažu vaiku, apie savo praeitį niekam nepasakojo. Vaikas augo įprastai, kaip visi kiti vaikai. Apie Kiošų šeimą kaimynai nemažai kalbėdavo, bet buvo daug ir prikūrę, – vieni šmeižė, esą šeimos galva sanguliauja su svetimomis moterimis, kiti spėliojo, kad žmona yra pati tikriausia jo sesuo, o likusioji dalis sakė, kad „visos šios apkalbos yra tuščios“ – ir vengė daugiau apie tai kalbėti.
„Kaimo žmonės liežuviais plaka, nes neturi ką daugiau veikti“ – buvo visa, ką Vytia augdamas galvojo.
Vėliau, tėvams mirus – medinę sodybą su tvarto priestatu, vienaragę karvę ir pora kiaulių, – jis paveldėjo gal ir be reikalo, nes tvarkytis tikrai nenorėjo. Paveldėtas palikimas jo nei domino, nei džiugino, o apkalbos visai neglumino, niekas nebuvo girdėjęs iš jo nei balso; jis visada keistai tylėdavo, o akys blaškydavosi kažkur tarsi kitame pasaulyje.
Rytais parsivilkdavo stipriai išgėręs, dienomis pagiriodavosi laukuose šalia šieno kupetų, išalkęs šlaistydavosi, kur ne kur papuola, dažniausiai atsitiktinai pavalgydamas, iš naujo užpiltomis akimis degtinukės, įkandin gąsdindamas jį sekiojančius vaikus. Visi kaimynai jį varė lauk iš kiemo, niekas su juo neprasidėjo.
Kas rytą vis kitas dviratis rasdavosi atremtas į išklibusią namų tvorelę, kada paršliauždavo stipriai įsikibęs geležinio vairo. Apsipratę gyventojai nepyko, laikė Vytią silpnapročiu girtuoklėliu, ir jei kuriam iš namų ar kiemo kas pradingdavo, pirmiausiai ieškodavo pas jį.

Autorinis intarpas: labai neigiamas paveikslas?
Dabar Kiošos asmenybė dingsta, aš jį paleidžiu. Pagalvojau: kodėl skyriau tiek dėmesio? Atsakau: Kioša yra Kioša. Herojus vertas dėmesio, galėčiau rašyti ir rašyti, velniai rautų, tas mano smegenis!

Sugrįžtu prie veiksmo, dėl ko ir rašau.

Prasidėjo nelauktai pavasarį.
Marina ėjo iš mokyklos, ant nugaros nešėsi kuprinę, vilkėjo rausvą striukę, kas žingsnį plaukų kasa lapnojo jai už nugaros. Mergaitė sustojo prie Donos upės, norėdama pasižiūrėti į vandenį kaip sruvena. Nusileidusi pylimo šlaitu žemyn rado sausą medžio šakelę ir ją pakėlė. Vėliau prisiartinusi prie kranto, įmetė į upę. Šapaliukas nuplaukė pasroviui, į patį vidurį. Marina aplinkui apsižvalgė, nieko gyvo čia nebuvo – jai virš veido saulė ritosi į vakarus, ligi namų tebuvo likę vos penkiolika minučių, ji jautėsi pavargusi, norėjo dar pažaisti. Vienuolikmetė nusviedė kuprinę ant melsvų žibučių ir apsisukusi dingo, norėdama rasti akmenėlių. Niekur jų nesimatė, todėl nubėgo paieškoti kiek toliau. Neradusi sustojo ties „kačiukų“ medžiu ir užsimiršusi ėmė juos rankioti, skabyti ilgais pirščiukais.
Kas buvo toliau – niekam nežinoma. Palikta kuprinė rasta ant kranto, jokių pėdsakų nebuvo matyti. Pasklido kalbos, kad mergaitė galėjo nuskęsti, tačiau niekas negalėjo patikėti. Iš pirmo žvilgsnio rodėsi, kad ji galėjo pasiklysti, arba per ilgai užsižaisti nepažįstamoje vietoje, tada nerasti kelio namo... Praslinkus nakčiai versija tapo labai abejotina, tėvai nusiteikė blogesnėms naujienoms.
Už savaitės geltonų plaukų kuokštas rastas gatvėje, pačiame šaligatvio pakraštyje, kur buvo išdžiūvusi vakarykščio lietaus pelkė, dabar jau virtusi į dumblą. Kasa gulėjo supinta, atrodė lyg visai neišsileidusi.
Po kelių dienų atsirado ir vaiko lavonas su daugybe kūno sužalojimų.
Toks pritrenkiantis žudiko darbas sudrebino visus gyvenančius netoli tos vietos. Iš pradžių visi pašiurpę tylėjo, žmogžudys nesislėpė. Taip praėjo dar pora metų.

Nuotrupa iš bele ko, bet kada vėliau:

Ant stalo garuoja karšta avižinių kruopų košė lėkštėje. Šalia stovi stiklinė pieno. Į virtuvę įpuola Daša.
Motina iš kart į ją atsisuka:
– Po pamokų iš kart namo. Jokių pasivaikščiojimų.
– Ineta nori žaisti su manimi „gumytę“, mes pareisime namo kartu.
– Ar ją tikrai išleidžia? – motina stovi nekrutėdama tiesiai priešais langą, stebi kaip vienas paskui kitą plaukia balkšvi debesys, jai atrodo aušta nuostabi diena. Staiga atsimena, kad vėluoja į darbą. Pasilenkusi pabučiuoja Dašą ir nueidama jai taria: – Na, neilgam.

Po pamokų moksleivės patraukė pro mokyklos stadioną link namų pusės, kur gyveno Daša. Pavargusios ėjo visai neskubėdamos, kalbėjosi apie nieką. Pusiaukelės viduryje nusikrėtė neprinokusių alyvinių obuolių šaką ir jų prisikrovė pilnas kišenes. Net nepastebėjo kaip jas aplenkė minantis pro šalį dviratis, abi buvo gerai įsilinksminusios.
Namuose atrodė labai tuščia, kai jos atėjo. Regis, šokinėti per gumytę nebeliko noro.
Praėjus porai valandų Ineta pasičiupo kuprinę ir atsisveikinusi pasuko link Donos upės. Tai buvo trumpiausias kelias sugrįžti.
Tačiau kitą rytą Ineta mokykloje nepasirodė – mergaitė dingo be pėdsakų.
Dienos ėjo, jokių naujienų. Sumaištis kilo. Visus vyrus ir moteris ėmė kaustyti tarsi sunkiai paaiškinamas nusivylimas, jie visi ėmė blogai jaustis, negalėjo atpažinti žudiko, net vengė apie tai kalbėti.
Po pusmečio rastas išniekintas ir supjaustytas mergaitės kūnas, buvo ištrauktas iš šulinio. Tą akimirką visi suprato: maniakas ėmė siautėti, o jo aukomis tampa vis nauji vaikai.

Vytia Kiošas dabar jau areštuojamas.
Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt aštuntais metais rugsėjo mėnesį, jam pareikšti kaltinimai dėl durtinių žaizdų aukų kūnuose, jų pjaustymo į dalis, ketvirčiavimo, tiesiosios ir storosios žarnų pašalinimo, kūno niekinimo, lytinio prievartavimo. Teismo sprendimu Vytia Kiošas buvo pripažintas kaltas ir netrukus po savaitės sušaudytas, jo paveldėtas turtas padalintas aukų giminaičiams.
Iš viso padaryta apie keliasdešimt nusikaltimų – visi be nustatytos priežasties. Kaltinamasis tardomas tylėjo, savo bausmę sutiko būdamas blogos nuotaikos ir abejingas aplinkai.

Tada:

Staiga dingsta jauna moteris. Ją policija suranda viename miškų, girininko trobelėje. Auka pristatyta į ligoninę sunkiai sužalota, be galo išsekus, todėl iš karto parodymų neduoda. Kai atsigauna, prabyla...
Rasų miestelio mokyklos auklėtojas, pavyzdingos šeimos tėvas, sporto pirmininkas, teigiamos reputacijos namų valdybos narys, netrukus tampa patrauktas atsakomybėn.
Neilgai teismui trukus, jis prisipažino:
– Aš viską sužinodavau iš mokyklos sąrašo. Iš pradžių ilgą laiką sekdavau. Jaunų aukų riksmai mane tik dar labiau sužadindavo, iš pradžių aš imdavau tik imituoti lytinį aktą ant savo aukos kūno, nes man erekcija neatsirasdavo. Tačiau turėjau kažkokiu būdu tai padaryti? Todėl vedžiodavau varpą po tarpuvietę, kol sperma išbėgdavo. Vėliau mergaites nužudydavau. Bandydavau iš naujo, neretai ir pasisekdavo, bet ilgai jų nekankindavau. Nelabai suprasdavau, kada jos numirdavo. Atsistodavau ir laukdavau. Tikrai būdavo labai gaila.

Čikatila žalos neatlygino. Buvo pakartas praėjus penkiolikai metų po savo pirmo įvykdyto nusikaltimo. Kartuvėse spoksojo į susirinkusius keistai išbalęs, rydamas orą, viso to pasekmėje kvailai išsišiepęs.
Vytia Kiošas sušaudytas būdamas visai nekaltas. Už Mariną, pirmąją Čikatilos auką, kurią jis nužudė, ir visas kitas.