Tu, kai nemiegi (kartais ir labai dažnai)...

Vidury nakties stiprus gaudesys
Pažadina tave iš sapnų gilių.
Prieini prie lango pažvelgt
Ir iškart tiek daug jauti:

Širdis virpa, tu nežinai
Dėl ko, ašaros byra tankiai.
Muzikos garsus girdi gerai,
O tolumoj skamba tyliai.

Žvelgi gilyn, matai snaiges
Čia pat, arti, leidžias lėtai.
Mąstai, tačiau nežinai,
Kas tave jaudina taip vėlai.

Prisimint bandai senus laikus,
Vadintus gerais, prieš kelis metus,
Nors keitėsi ne viskas,
Bet pasikeitei ir tu.

Ir niekas nežino kodėl
Tu esi vienas lyg šiol,
Net būdamas tokia asmenybe,
Kurią pamilt lengva, o pamiršti - sunku.

Aplinkui tiek daug bailių:
Bijo būti patys savimi
Ir ne tik to, bet ir kitų,
O tu - čia, vis dar vienas.

Bet tau nesvarbu,
Tu esi vertas daugiau.
Daugiau tu netrokšti,
Užtenka savęs vienumoj.

Tu esi laimė!
Pats sau iš širdies
Ir dar tam bent vienam,
Kuris mokės tave mylėt.