Paskutinio sausio vakaro lempa. !

Cukraus kristalai, virš arbatos, po šaukšteliu. O tavo rankoje teptukas. Tu pieši, aš žiūriu. Ranka tavo nerūpestingai slankioja pirmyn, paskui atgal. Jis tau pavaldus. Mano akys jau bėgioja nuo lapo krašto, ligi krašto. Pirštai varto puslapius. Nutariau prisiglaust grynam ore. Ilgai netrukus, aš balkone. Uostau arbatos garą, kuris niekaip negali pasiekt dangaus, jis bejėgis prieš bekraštybę. Galvą nusveria žemyn iš viršaus krintantys lašai, gatvėse tuštėja plikų pakaušių. Prieš veidą išnyra skėčių krūvos. Nuo blakstienos pagaliau, tekinas pasileido lašas, įdomu, ar jam tenai geriau?. Jau geras dešimt minučių šlampu. Vis laša ir laša. Susirūpinau, ar man taip gerai, bet nespėjus net įkvėpti akys kaip prieš duobę, šokti pasiruošusios, stabtelėjo ties balom. O brangusis, jose blizgėte blizga pasislėpusių veidai, kurių ligi šiolei nemačiau. Dėmesį pertraukė „ Baigiau pagaliau“ . Šiaušiu pasižiūrėt. Išvydau dugną arbatos prieš įsitaisant krėsle, kur mano mintys baletą šoką. Nusipirkau bilietą ir šį kartą. Tai tebuvo dar vienas puodas arbatos, ir šiek tiek senojo skotčo. Keletas minučių ir stumtelėjau akis link paveikslo, naujojo. Ieškojau motyvo. Sudužusi lempa, nuvirtusi rašomojo stalo fone. Pamaniau, jei susidurčiau akis į akį su šviesa, ar nugalėčiau?. ji braižytų, rėžtų randus, mano kūne, o aš galėčiau tik žiūrėti akimis, kurias ji pasiruošus išplėšyti. Negarbinga būtų stumti ją nuo stalo, negarbinga ją išjungti. Todėl susprausčiau rankoje, ji jau būtų pasmerkta, bet priešintųsi, pjaustytu mano delną stiklu. Ir aš nelaimėčiau, ir nepralaimėčiau. Šukės jau mano dantyse.