„Avietė“

Po supančiu mėlynu miško dangum,
Avietė nuliūdus tylėjo,
Nurimus, nulenkus šakas pakrašty,
Į žolę nupjautą žiūrėjo.

Gailėjo, raudojo, pakelt negalėjo,
To skausmo kuris visada,
Pavasarį gilų aplanko jos širdį,
Dėl dalgio plaukimo žeme.

Sukaupusi skausmą savy kasdieninį,
Nusprendė avietė slapta,
Numest savo uogas palaidą rugpjūtį,
Kaip ženklą aukojant save.