Gyvenimas

Šūvis pakerta per miegą,
sapnas dūžta tarsi stiklas,
šukės pažeria dienos naujų stebuklų,
kam nebuna kai iš rankų viskas krinta?

Nemiga į drauges įsiprašo,
tarsi kojas kaišioja akli šikšnosparniai,
lydi tuneliu ir be šviesos,
muzikantas tyla nerimu paverčia.

O gitaros jaunos damos,
lydi link šviesos,
į prarają vis nori pastūmėti,
ir kitų tokių ieškot kaip aš.

Monotonija tik vieną pliusą turi,
liepia keistis, reikia jos klausyti,
nepamesti, kad ir mažo, bet sraunaus upelio,
nestabdyti sau tėkmės anksčiau nuspręsto laiko.