varinės saulės pėdsakais

Aš ką tik sapnavau tave
Ir pabudau galbūt su ašara veide
O gal ir ne, gal baime, nežinia...
Gyvenimo ne kartą vėtrų nublokšta
Slinkau šešėliu liūdesio gaida
Ir kai aš suklykau: gana
Tada vėl pamačiau tave
Galbūt su ašara veide,
O gal ir ne, gal baime, nežinia...

Ir šimtą kartų taip pabust naktim,
Mintyse vėl girdėti tavo vardą
Ir klaust savęs ar iš tikrųjų aš tikiu širdim
Ar eiti man toliau keliu šituo nulemta...

[....]
Žinai, o muzika – ji visgi gali būti nuostabi,
Ir niekam negirdėta, ką tik sukurta daina – graži...
Žinai, many pabudinai ilgai miegojusį poetą,
Kursai nakty pažadintas eiles apie tave sudėt galėtų
“aš taip be galo pavargau
vis eit ten pat ir nieko vėl nerast...
tamsa languos – tamsa su ašarom veiduos,
o baimę pakeitė mintis,
kodėl aš dar čia stoviu vis?...
gyvenimas kvatodamas man nesakys,
žiūrėk, prieš tavo nosį juokdarys,
bet aš užbėgsiu už akių ir pasakysiu tyliai
pavargau – aš išeinu
išeinu ten kur niekas iš jūsų nebuvo
ir kur žmonės seniai jau virtę statulom,
kur diena lyg tamsiausia naktis,
apkerpėjus kampe mėtos viltis... ”

[...]
Man nusišvilpt, kas tu buvai ir kas esi,
Bet jei į sceną ir prieš žmones tu eini,
Tai būk malonus dar prieš tai parepetuoki,
Nes tikrai nesižiūrės, jei aš ateisiu prie tavęs
Ir imsiu kaukę plėšt sakydama: “žinok, skaudės”

Galbūt gimei tu su mintim,
Kad menkas šis pasaulis
Ir viską padarysi, kad tik klauptųsi jis prieš tave,
Galbūt tu kruopščiai viską planavai
Ir kaukes vieną po kitos suklijavai,
Į spintą jas tvarkingai sudėliojai,
Manydamas, kad kaitaliosi visas jas prie progos
Ir nieks nepastebės išmonės tavos
Bet ar manei, kad kada nors
Į šį spektaklį balta viešnia ant juodo žirgo atrisnos?
Ir pasakys: ”mielas mano, kartoki viską
Nuo pradžios lig  pabaigos,
Nes nejauti nei ritmo,
Nei judėti moki įmantriai,
nei išdainuoji natą penklinės nūnai...
iš vis toks pasirodymas nevertas nė skatiko,
prašau nulipt nuo scenos
ir nevaidinki čia daugiau didiko! ”