Davatkėlė... (tęsinys)

Nei Kazio su Onute draugystė, nei jų išsiskyrimas neliko nepastebėti miestelyje ir neapsiėjo be atgarsių. Kaip visi miestelyje šnekėjo apie būsiančias jų vestuves, taip dabar pasklido kalbos apie nutrūkusią draugystę.
  Kad Kazys ją metė, tai nėra jokių abejonių, bet kodėl - tebėra neaišku? Bet atsirado „žinovų“ ir tarytum viskas paaiškėjo.
- Per žiemą  lankavo, lankavo, o kai liko nėščia tai ir nebenori „ženytis“.
Neaišku, kam buvo naudingos tokios kalbos, bet jos greitai ir plačiai pasklido, kad ir norėdamas jų nesustabdysi.
  Miestelis net ūžia, tik Onutė nieko negirdi. Augusi griežtoje aplinkoje, niekur neišleidžiama iš namų  nuo mažų dienelių su niekuo nebendravo. Paskui pasišventusi Dievui tik meldėsi, tada Kaunas, grįžusi susidraugavo su Kaziu, taip kad jokių draugių neturėjo. Su niekuo nesusieidavo, su niekuo nepasišnekėdavo. Iš kur tuomet ką išgirsi, apie ką sužinosi, o pagaliau tokį dalyką kas sakys į akis?
Jai dabar jau lengviau, nebereikia kūrenti krosnių, pas Kostą tik kas antrą dieną, daugiau turi laiko namuose. Užsėjo daržus, pasodino bulves. Užsiėmus darbais, nesidairo į šalis. Su Kaziu susitikę tik „labas rytas“ ar „laba diena“. Po to pikto pašnekesio Kazys dar buvo atėjęs kelis vakarus, bet, kai Onutė jo neįsileido, taip viskas ir nutrūko. Jei atvirai, tai Onutei ne taip lengva buvo tai padaryti. Kiek kartų ji buvo bebandanti atidaryti duris, bet didžiausiom pastangom susilaikydavo. Ji ir dabar kankinasi, negali Kazio užmiršti. Kaip gera būdavo jo laukti, malonu bendrauti...
- Jeigu jau yra toks ūmus, niekada nebepasikeis. Dabar tik užriko, o paskui ir ranką pakels. Kur tada reikėtų dėtis? Geriau jau dabar pakentėt, negu vargt visą gyvenimą.
Miestelio žmonių kalbos netruko ir Kostą pasiekti. Jam ši žinia, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Jis ir tiki ir netiki, bet žmonės vis tik šneka... Pagaliau visose kalbose yra dalis tiesos. Kostas pasipiktinęs Kaziu, apsivylęs Onute.  Jis taip ja žavėjosi, kiek daug apie ją galvojo, ji tokia miela ir švelni, o še kad nori, paprasčiausia mergšė. Kazys už visus miestelio bernus jam atrodė kultūringesnis, vis dainuoja toj savo kalvėj ir žmonės giria už darbus. O pasirodo, jie jau seniai mylisi ir prisileido iki to, kad jau visi žmonės šneka apie jų meilės pasekmes... Neteisybė, kad linksmas žmogus turėtų būti ir geras. Pasirodo linksmas Kazys - paskutinis niekšas. Kokią reikia turėt širdį, kad nuskriausti tokią mergaitę. Ir kaip jam jos negaila? Matyt nė kiek nebeturi sąžinės, kad nepagalvoja, kas jos laukia ateityje? Pasmerkimas, pažeminimas, sujauktas gyvenimas... Be to koks jausmas jau ir dabar, kai tenka girdėt tokias kalbas?
- Kazys, tik jis už viską kaltas, - jau nebesmerkia Kostas Onutės, - moka tokie ištvirkėliai kaip prisisukt prie jaunų, kvailų mergaičių. O gal dar ne teisybė? Juk tai tik kalbos... Bet ne, ne, juk ir pats pastebėjau, kad Onutė labai pasikeitusi, nebe tokia linksma, vis nuleidusi akis, kartą mačiau verkiančią. Aiškiai kankinasi.
  Ar maža apgautų mergaičių? Kažin, dar kaip Kostas reaguotų, jeigu Kazys būtų suviliojęs kokią kitą mergaitę? Bet kodėl jam taip parūpo Onutės likimas?
  Kad Onutė jam patinka, tai aišku kaip dieną. Bet kad jis įsimylėjęs, pats sau nenori prisipažinti. Dabar, atrodo, viskam atėjo galas ir reikėtų padėti tašką visiems svarstymams, persvarstymams, visoms abejonėms ir apmąstymams. Bet jis negali to padaryrti. Nors ir kaip būtų apmaudu, jis negali apie Onutę negalvot. Kostas laukia dienos, kada ji ateis, kad galėtų vėl ją pamatyti. Kad ir liūdną, kad ir verkiančią, bet vis tiek mielą ir taip geidžiamą jo širdžiai.
- Gal tau, Onute, per sunku bus dabar skalbti? - per pietus pastebėjęs, kai ji sumerkė baltinius, susirūpino Kostas. - Galima būtų paprašyti, kad ateitų moterėlė iš špitolės. Kai tavęs nebuvo, ji pas mane pašeimininkaudavo.
- Nesunku. Bene pirmas čia kartas. Patalynė neužnešiota, yra miltelių. Ateisiu rytoj, išskalbsiu ir išdžiovinsiu, - nesutiko Onutė.
- Kaip žinai, bet galima būtų paprašyti. Ji neatsisakys.
- Kaip čia atrodys? Aš čia dirbu, o skalbimui kviesti kitą žmogų. O gal blogai skalbiu?
- Na, ką tu. Aš paprasčiausiai pagailėjau tavęs, tavo rankų.
- Ačiu, tos mano rankelės ne tiek visko mačiusios, - nusišypsojo Onutė ir Kostas apsidžiaugė: „ Ji dar gali šypsotis kaip ir anksčiau“...
- O ką darysim su daržais? - prisiminė Onutė. - Aš savo jau apsėjau.
- Nereikia. Daržovių nusipirksiu rudenį, o čia tai jau dvi vasaros kaip niekas nesėta, pieva užžėlė.
- Bet visdėlto būtų gerai pora lysvių dėl agurkų ir svogūnų, kad būtų po ranka, - bandė perkalbėti Kostą Onutė.
- Jeigu taip nori, tai sukasiu po langais, kaip būdavo anksčiau. Mums užteks, o daugiau sodinti neapsimoka.
Kitą dieną atėjusi Onutė viską išlygino, gražiai sudėliojo.
- Kaip gerai, kad radau tave dar neišėjusią, - apsidžiaugė Kostas. - Einam abu pasižiūrėt, kur lysves kasti. O tu dar neišeik, pabūk dar. Juk rytoj vėl per dieną tavęs nematysiu.
- Kaip gi? Jei šiandien sukasit, tai rytoj ateisiu ir viską pasėsiu. Jau truputį vėloka, nori nenori teks ateiti rytoj ir pasėti.
- Aš taip laukiu, o ji „nori nenori“... Ar taip nepakenčiama?
- Kad labai nenorėčiau, nebūčiau nė susiderėjusi, bet kad taip norėčiau kaip kermošiaus, tai meluočiau.
- Ar taip labai nori kermošiaus?
- Čia pas jus kas antra diena, o kermošius kartą į metus.
- Oi, Onute, kai tik pamatau tave, tai ir kermošius, - juokėsi Kostas.
  Kostas negali atsidžiaugti, kad Onutė šiandien tokia linksma, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Kaip ji taip gali? Iš kur tiek stiprybės?
Kai Kostas atėjo sukasęs daržą, Onutė ant stalo nešė valgį. Bet atsitiko baisus dalykas. Mergaitė nė iš šio nei iš to slystelėjo, griebėsi už kėdės ir paleido iš rankų lėkštę. Sriuba išsiliejo, lėkštė sudužo į smulkius gabalėlius. Tokia graži, su gėlytėm, porceliano lėkštė. Onutė visada su baime jas mazgojo, šluostė, kad neduok, Dieve nesudaužyt...
- Dieve, Dieve, ką aš padariau? - Onutė susiėmė rankomis už galvos ir pravirko. Sudaužiau tokią lėkštę. Kaip čia buvo, kad paslydau? Jau taip saugojau, taip saugojau... - aimanavo ji verkdama. - Baigta, negaliu čia daugiau likti, visas lėkštes išdaužysiu.
  Kostas apkabino ją ir pakėlė nuo grindų.
- Na, nusiramink gi tu. Pamanyk tiktai, sudužo lėkštė. Galima būtų pagalvot, kad buvo auksinė, - kaip mokėdamas švelniau ramino Onutę. - Paprasčiausias molio gabalas ir tiek. Liko dar jų, bus iš ko valgyti.
- Bet kaip čia buvo, kas pasimaišė? Niekada sau neatleisiu. Dabar  jau bus baisu ir į rankas paimti...
- Nieko tu nebijok ir nieko negalvok. Pareisi namo, nusiraminsi ir viskas pasimirš. Daug dirbai, pervargai. Sakiau, kad reikia pakviest žmogų skalbimui, - Kostas ramino raudančią Onutę. - Niekai ta lėkštė, svarbu, kad tau viskas būtų gerai. Ar labai užsigavai?
- Niekai, tik man nepatogu prieš jus. Galėsit išskaičiuot iš algos.
- Žinoma, kad išskaičiuosim. Tokio nuostolio aš tau nedovanosiu. Tik nebeverk. Baikim valgyt, juk ne viską išliejai?