Gyvenimas

-Aš ieškojau biblijoje atsakymų, ji man uždavė klausimus. Aš prašiau Dievo pagalbos, jis man suteikė užduočių. Aš prašiau Tėvo pietų, o jis man liepė valyti grindis. Maldavau mamos padainuoti lopšinę, o ji man pasiūlė skaityti pasakas. Aš prašiau bendradarbio padėti apsigint, o jis pabėgo... Aš norėjau tavo meilės, gavau tavo draugystę.
-Bet...
-Biblija man uždavė klausimus, aš išmokau mąstyti. Dievas man suteikė užduočių, aš išmokau judėti. Tėvas man liepė valyti grindis, aš išmokau užsidirbti. Mama liepė skaityti pasakas, aš išmokau svajoti. Bendradarbis pabėgo, aš išmokau kovoti. Tu davei man draugystę, o aš pagaliau išmokau mylėti.
Taigi nuskriausta esi tu! Ne aš. Tavo užuojautos man nereikia, nes aš gyventi išmokau, o už tave gyveno kiti. Todėl eik ir džiaukis „savo“ gyvenimu, nes aš juo už tave nesidžiaugsiu!
    Nustebusi ir nusiminusi ji išėjo iš rūškano, rudomis sienomis „papuošto“ kambario, trenkdama girgždančias duris ir palikdama nuoskaudos pėdsakus lydinčius nuo manęs. Kelias sekundes užsitęsė tyla, po to pradėjo tekėti sidabrinės ašaros, paskandinusios sielą širdies baseine. Negalėjau jų sustabdyti, labai nenorėjau jų prisišaukti, bet pasielgti kitaip negalėjau. Galbūt nemokėjau.
    Ji manęs prašė užuojautos, aš jai daviau abejingumą. Aš jai daviau abejingumą, ji išmoko suprasti. 
    Nežinau ar tai gėris ar blogis? Bet tai - Gyvenimas.