viena

viskas prasideda per lietų einant grindiniu basa palieki batus ant tilto kur turėkluose susipynęs voratinklis pasistiebi ir sušnabždi seku paskui

burbulas po burbulo kyla balose žengi koja sprogdini kišenėj teliuškuoja muilo burbulų indelis

užsimerki išleidi tavyje esantį vaiką bėgti į gatvę matai jo mažas pėdutes ant dar vietom likusio sauso asfalto jis krykštauja ir šypsos teškenas balose vaikiškas juokas prikelia gatves subilda grindinys žibintai gęsta

ir nebelyja

mažylis paima už rankos nuveda prie bokšto pasodina ant laiptelio pasiknisa tavo kišenėje tik besijuokiančias akis matai padauža mažylis niekad neklauso ką jam sakai tiek daug norėtum jo paklausti tiek daug atsakyti

bijai

muilo burbulai pakilę į aukštį skrieja tolyn saulėj sublizgę sprogsta pažyra vaivorykštės

pro šalį plaukia minios pokalbių nuotrupos numestas šypsnys žaizda blauzdoj palikta kandaus žodžio kulniuko įspaudas delne

skauda

žvirbliuko čirškavimas priverčia nukreipti žvilgsnį paukštelis džiaugiasi rastu sausainio trupiniu tupi medyje ir čirškia maža gyvybė su didele laisve skristi

laikas ir man kilti greitai tems nepamiršai pasiimti batų pilni vandens su plaukiojančiais šapeliais taip ir parsineši pastatai ant palangės kada nors ten sumerksi lauko gėles