Poema apie Svajonių Kalną. III dalis

---
Ilgą kelią nuėjęs be galo,
Prie pašlaitės sustojau stačios.
Kalnas stiklo švelniai žaižaravo
Nuo viršaus ligi pat apačios.

O aplink jį – pajuodus bedugė.
Lyg balsai šaukė ten, gelmėje...
Aplink šukės ir akmens‘ bylojo
Apie prarastas gyly svajas.

Sudrebėjau. Toks aukštas ir tolimas
Buvo kalno stiklinio viršus!
O jei mano baltoji svajonė
Ten, juodojoj bedugnėj, pražus?
---
Kopti buvo sunku. Mano kūnas,
Virto viena stikline žaizda.
Šaukė balsas mane iš bedugnės.
Šaltos šmėklos dainavo nakčia.

Užsimerkęs regėjau viršūnę –
Atsimerkusio laukė žūtis.
Vis kopiau ir kopiau, kol išsekus.
Tryliktoji užkrito naktis.

---
Sapnavau, kad pasiekiu viršūnę.
Maudos šviesos stikliniam šlaite.
O gėlė, nuostabioji svajonė,
Laukia, žiedlapius nunarinus, manęs.

Prabudau, o viršūnė – už sieksnio!
O tamsoje – bespalvė gėlė.
Vidurėlis jos sidabru tviska,
Tik pati – lyg paklydus vėlė.

Klyksmas! Skausmas! Tamsa ir kerai!
Šmėklos šnypšdamos smigo gylyn...
Š viršūnę išsekusią ranką
Tiesiau su paskutine viltim.

Skilo stiklas po kojom manojom.
Biro deimantai, krito glėbiais.
Debesyse pranyko mėnulis,
Ir naktis sududeno griausmais.

---
Per akimirką viskas sudužo:
Buvo deimanto kalnas trapus.
Jo viršūnėj žydėjo svajonė...
Nepasiekiamas liko dangus.

Pabudau aš prie kalno skeveldrų.
Pro miglas skverbės ryto šviesa.
Bet svajonės baltos nebebuvo,
Ir pravirkus iškrito rasa.