Šokančios snaigės

Už lango tyliai krenta snaigės, tokios minkštos, purios.... lengvas vėjelis pakviečia jas šokiui. Stebiu jas nebyliai. Tyla, tik ją sudrumsčia kažkur lašantis vanduo. Tekšt, tekšt. O snaigės nepaliauja šokusios. Nepastebimai pradeda temti. Viskas įgauna pilkšvą spalvą. Prisimenu, kaip stebėdavau tave šokančią, kaip tada liepsnojo tavo akys! Tu sukaisi visai taip, kaip tos snaigės už lango. Tekšt, tekšt. Tas garsas įkyriai braunas į mintis, bet aš stoviu, negaliu pajudėti, idant nedingtų ta saldi iliuzija. Dar vakar glaudžiau tave, kvėpavau tavimi. Šiandien stoviu prie lango ir stebiu snaiges. Pamažu jos leidžias ant purvino grindinio ir tirpsta... taip ir tu šiandien ištirpai iš mano kasdienybės, pasiėmusi visas svajones ir viltis, tikėjimą ir meilę.

Prisidegu cigaretę. Godžiai traukiu, man patinka jaust, kaip dūmas srovele teka i plaučius, patinka jo aitrus skonis. Stebiu, kaip byra pelenai... tokia priešingybė snaigėm, jie krenta sunkiai, atrodo netgi dusliai atsitrenkia į žemę. Gerklėj stringa riksmas ir ištrūksta neaiški, dusli dejonė. Pro drėgnas akis prašmėžuoja šviesos blyksnis, trumpam pavertęs dūmus melsva gija. Praveriu langą ir įtraukiu šalto oro... Daug kartų stačiau ir kūriau savo gyvenimą iš naujo, vis kažką atiduodamas. O tu atėjai į mano pasaulį taip netikėtai, nors tada, lygiai taip pat, kaip šiandien snigo. Taip netikėtai ir išėjai, tik kitom snaigėm besningant... Atsimeni, sakiau tau, kad tu paskutinė mano šviesa, paskutinė jėga, kuri dar verčia mane kurt? Ir tada aš tiesą kalbėjau. Apsidairau, na žinoma, tavęs nėra ir negirdi ką aš šneku... šneku snaigėm, kurios liuliuoja savo švelnumu, kaip tavo rankos, ant mano pečių, kurios nebylios mano nebyliam sielvartui.

Krentančios snaigės pamažu glostė veidą, kūną. Raudona dėmė iš lėto plėtėsi ir tirpdė sniegą.... stikliniame žvilgsnyje atsispindėjo.....

-Gal pagyvenam atskirai? -mano ranka net virptelėjo iš netikėtumo, išgirdus šiuos tavo žodžius. Ir pelenai nubyrėjo ne į peleninę. Gerai, kad nepastebėjai to.

-Jei taip nori, galim pagyvent ir atskirai, jei tau bus lengviau. -Tariau prislopintu balsu. Bijojau, kad ir jis nesudrebėtu.

-Aš pavargau nuo rūpesčių, noriu pabūt viena.

-Gerai. -Apsisukau ir išėjau iš balkono. Grįžusi pažvelgei man į akis. O aš negalėjau žiūret, nes smaugė ašaros. Pradėjau rinktis daiktus, net nežonojau ką pasiimt pirmiausia.

-Šiandien tik niekur nevažiuok, jau vėlu. -Tavo balsas privertė kruptelt mane.

-Tai tokiu atveju, tada aš ryt po darbo negrįšiu.

Pasirodo, tą naktį, aš paskutinį kartą glaudžiau tave savo glėbyje, o rytą, paskutinį kartą bučiavau tavo lūpas, lūpas kurios mane vesdavo iš proto. Bėgant dienoms, ilgesys tik stiprėjo, taip jau būna. Tik viltis blėso, vėl kvėpuot tavimi. Tada atradau šokį. Jis užbūrė mane, kaitino kraują, pakylėjo. Dėkojau tau, kad man tai parodei, kol vieną dieną pamačiau vėl šokančią tave. Tu plazdėjai, kaip drugelis, kaip vieniša snaigė sukaisi, lakiojai, kaip mažas paukštelis, taip lengvai, kaip krinta pūkas pievose. Stebėjau tave šokio sukury, kaip stebėdavau daugybę kartų. Tik šis kartas buvo kitoks. Taip skaudžiai tavo judesiai gulė į mano širdį, bet niekaip negalėjau atitraukt akių nuo tavęs. Žavėjausi tavo grakštumu, o širdy kaukiau. Tą vakarą grižęs namo stvėriau brendžio butelį ir gėriau tarsi išprotėjęs, paklaikusiom akim žvelgiau į sienoje atsivėrusią tuštumą. Jaučiau, kaip skystis degino gerklę, bet man tai buvo nė motais. Ir vėl pažystamas jausmas iki skausmo, kūrį jau yra išjautę tūkstančiai sielų, užgulė mane savo švininiu svoriu. Kaip nekenčiu šio jausmo, kada nebelieka prasmės viskam ką bedarytum. Aš tik šešėlis, dūžtantis garsas, krintantis lašas...... Aš nerimas į viltį palinkęs, aš ašara į širdį meilės virpesiu, aistra, drąskanti kūną, skausmas laime dvelkenčios mintys, gyvenimas, kuriame tiek daug mačiau. O snaigės tingiai sūkuriavo vėjyje, taip lengvai plasnodamos, pro langą žvelgiančios mano akys, piešė tavo lūpas taip, lyg liestų pirmą kartą ir atrodė jos tuoj, tuoj prasivers....

Aš nebemoku gyvent be tavęs.... Krentančios snaigės pamažu glostė veidą, kūną. Raudona dėmė iš lėto plėtėsi ir tirpdė sniegą.... stikliniame žvilgsnyje atsispindėjo..... Tavo veidas.