Nebežinomybė

Po varno plunksnomis
Saulė byra... Trupinius žarsto.
Ir nesvarbu,
Kur Tave snaigės neša.
Tik juodvarniais
užkrankia.

Paslėpus debesis,
Dangaus nėra?
O gal jo niekad ir nebuvo.
Tik nežinomybė ir
tikėjimas pasauliu.

Parpuolus žemėn,
rankos neišties.
Juk šalta
pirštines numaut
ir dar gal
snaigėm apbyrės.

<ne gal>
<ne taip>
<ne ten>
<ne tai!!! >

Tik debesis paleidžia,
Kad nesimatytų
tuštumos
vietoj dangaus...