Rašyk
Eilės (72133)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nenustatyta kada:
Karena išsirito iš lovos apimta baisaus pilvo skausmo. Kūnas virpėjo, išbalęs veidas tapo nebepanašus į jos. Iš skausmo ji susirietė savo lovoje, nebežinodama, ką toliau daryti, stipriai užmerkė akis — namuose buvo visiškai tylu, pro langą švietė pilkšva ryto saulė, viena ji jautėsi be galo silpna moteris, dabar labai sumišusi — lyg liūdesys viename su meile, kartu ją spaudė vis toliau į tuščią nežinomybę... Ji laukė vakaro, kada iš darbo sugrįš vyras.

Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt treti metai, kažkur netoliese mūsų.
Karena pasijuto nėščia, kada po metų trukusios draugystės su Julijumi planavo abu kartu tuoktis. Jauna moteris žydėjo meile, jos gyvenimas iš tiesų labai pasikeitė.
— Mama, mes tuoksimės birželį, kada Julius ir aš sugrįšime iš jo tėvų kaime. Mama, kiek tau buvo metų, kada tu ištekėjai? — linksmai tauškėjo Karena ir šukavosi rudų kuokštų plaukus.
— Man? Nepamenu!
— Kaip, mama?
— Trys. Dvidešimt trys. Kaip aš pamiršiu?
— Papasakok, mama.
— Tavo tėvas užsimanė pasivaikščioti. Mes draugavo šešis mėnesius, buvome tokie romantikai — įsivaizduok viduryje nakties kartą sumanėme pabėgti iš namų. Grigolijus nusivedė mane ant pylimo, šalia namų tekančios Pakalnės upės, ir tenai mes nusirengėme visiškai nuogi, kad išsimaudytume mėnesienoje. Aš labai gėdinausi! Bet tavo tėvas mane padrąsino – jis pirmas įšoko į vandenį. Naktyje aš jaučiausi tikra jo svajonių gulbė... Pamenu kaip vakar! Tai atrodė sunkiai suvokiama, kaip aš atsidaviau jam būdama tokia drovi ir nekalta, ir dar likus iki mūsų vestuvių visam mėnesiui. Jis buvo to vertas! Gal jam pasirodžiau ir paleistuvė? Tą naktį nerūpėjo jokia moralė, tenorėjau prisispausti prie geidžiamo vyro ir visiškai užsimiršti. — Moteris nutyla. — Ar tu mane supranti, dukra? — sako. — Mes išgyvenome dvidešimt penkis metus kartu — ir jokių bėdų. Tik dabar aš tai suprantu... Dievas skyrė, Dievas ir pasiėmė.
— Mama...

Karena visą mėnesį tarsi skraidžiojo padebesiais, mamos patirtis ją dar labai paskatino, abejonės ėmė vis labiau nykti, ji rūpestingai tvarkėsi namuose. Žinojo, kad po vestuvių jos namai, taps jos ir jos vyro namais. Motina planavo išeiti gyventi pas seserį, gyvenančią kitame kaime, tačiau pakankamai netoli, kad reikalui esant ji galėtų greitai pas ją nuvažiuoti.
Pirmiausia mergina išsiskalbė visas senas medžiagines užuolaidas, persiuvo patalynę, ją stipriai iškedeno lauke ir paliko vėdintis ant virvių. Vėliau išsinešė kiliminius takus, labai gerai juos iššveitė šepečiu ir paliko džiūti saulėje ant žolės. Jos darbo vaisiai turėjo būti akivaizdūs, tokie, kad nebūtų gėda prieš būsimąjį, atrodė, tarsi švara būtų buvusi šventas moteriškumo įrodymas. Džiaugsmui nebuvo jokių ribų. Jautėsi stipriai nusiteikusi ištekėti, norėjo pagimdyti pulką gražių vaikų ir visais jais rūpintis. Tiesa, kartais aplankydavo ir neišpasakytas liūdesys, panašus į patirtą vaikystėje sumišimą — tada ji suraukusi veidą staiga sustingdavo trumpai akimirkai ir išgyvendavo labai nemalonų jausmą — svetimą savo pačios kūne, lyg trumpalaikį pasimetimą nuo vykstančių aplinkui naujų pokyčių. Kai visa tai užtrukdavo kiek ilgiau, ji nubusdavo. Migla akyse išsisklaidydavo, o nuotaika sugrįždavo su kaupu: ateitis atrodė daug mielesnė.

Julijus buvo aukštas, siaurų akių vyras, dirbo vairuotoju. Kai sutiko Kareną labai pasikeitė. Todėl draugai nustojo jį kvietę į bendrus išgertuvių vakarėlius, o jis, tuo tarpu jiems atsiliepdamas, nustojo ilgiau su jais bendrauti. Tačiau visiškai nepamiršo — sykį atėjo ir gerai jau įkaušęs, atskleidė sužadėtuvių paslaptį. Kaimelyje Karena buvo atpažįstama, graži ir iš geros šeimos, labai “papinga” moteriškė. Kas galėjo jos neįsiminti?
Iš pradžių įnirtingai stengėsi jai įtikti, buvo pasiruošęs padaryti viską, kad tik ji būtų juo sužavėta. Vyras gyveno kartu su savo motina, už miesto. Niekas nežinojo kur tiksliai radosi jo namas, nei kaip jo šeima gyvena — tai tebuvo jis ir jo motina. Gandai siekė, kad ji sirgo sunkia liga, pripažinta šizofrenija. Bet kokiu atveju, niekam nebuvo įdomu. Julius pats sau duoną užsidirbo, iš niekieno pagalbos neprašė, tik kartais, būdavo, gana ilgam tarsi į vandenį dingdavo — niekas nerasdavo. Į darbą neateidavo dienų dienas. Kaimynai nieko gero irgi negalėjo pasakyti, — namai lyg tušti atrodydavo.
Tada jis staiga atsirasdavo. Nežinia kodėl – pajuodusiu veidu, neramiom akim, be galo nekalbus; tad niekas ypatingai jo pradingimais ir nesidomėdavo, priėmė už kvailą jo pokštą. Tiksliau, už tinginiavimą. Karena nieko nežinojo. O ar turėjo?

Tą vėlų vakarą, mylimieji susitiko netoliese namų, šalia vietos parduotuvės esančiame medžių parke prie bažnyčios. Vasaros dienos jau buvo gerai įsibėgėjusios, todėl vakarai ilgi ir šilti. Šešėliai užgulė visą bažnyčios varpinę, kai Karena svajojo apie artėjančią, nepakartojama naktį. Jos siela tarsi troško išsivaduoti iš kūno, ji kūrė ateities planus. Julijus vedė ją už rankos, išdidžiai žengė į priekį dideliais žingsniais, lyg nejuntamais ir nematomais. Nusivedęs prie tekančios upės kranto, iš karto pasipiršo. Liežuvis rodėsi išdžiūvo, negalėjo apsiversti, jis juto baisią savyje įtampą, vos valdėsi. Nežinojo, ar teisingai elgiasi, norėdamas tokios gražios merginos, jo širdis krūtinėje dunksėjo nežmonišku greičiu, tarsi griovė visą iš anksto pasiruoštą jo kalbą. Neilgai trukus, dviejų žmonių draugystė išaugo į brandesnius santykius.

Po metų:
Karena gulėjo savo namuose lovoje, ir visa tai dabar prisiminė. Rankomis glostė skaudantį savo pilvą, ašaros nusviro per juodas blakstienas, visa tai prisiminus. Ligoninės šalta palata buvo siaubingas jos išgyvenimas. Kažkur girdėjo aidinčius balsus, jautė kaip aštrūs skalpeliai dursto jos kietą vidų, ji nieko nežinojo, galvojo, ar jai daugiau kas beliko šiame pasaulyje? Meilė Julijui buvo labai stipri. Ji sutiko nutraukti savo nėštumą, apsisprendė išlikti jam paklusni. Argi ne to kažkada troško, kad būsimas vyras ją dievintų? Iš pradžių tai buvo sunkiai nesuvokiama, bet paskui ji nusileido, Julijus labai nenorėjo jų kūdikio. Sakė, kad negalės jo išmaitinti.
— Tu turi darbą, — ji nenustygo, kai išgirdo jo verdiktą.
— Tai kas? Pinigų vis tiek nėra.
— Aš maitinsiu krūtimi. Turėsiu daug pieno — parduosiu kitoms motinoms. Mums padės mano mama, pamatysi, tu būsi nuostabus tėvas!..
—  Ar turi savo krūtis, kad išmaitintum svetimus vaikus? Ką veiks uošvė mano namuose?
— Persigalvok, Julijau, — prašė žmona.

Visi darbininkai savo darbą baigė vienu metu. Laukuose mašinos nustojo burzgę, traktoriai liko stovėti įkaitę saulėje, raudoni kombainai išsijungė, atrodė patys paskutiniai. Vyrai susirinko plyname užkampyje, kur netoliese kasė griovius. Susinešė per dieną išlaikytus gėrimus ir maistą. Susėdo ant sukietėjusių žemėje grumstų. Buvo karšta penktadienio popietė. Namo niekas neskubėjo, ant patiestos skraistės, kažkuris jų, sudėliojo sumuštinius, pametė atpjautą lašinių kampą, papilstė stipriuosius gėrimus. Maža stiklinaitė keliavo iš rankų į rankas, iš vienų lūpų į kitas. Seilėtomis burnomis vyrai čiulpė po juodos duonos kriaukšlę, garsiai skambėjo jų bekraštis juokas, vėliau lydimas paikų svaičiojimų, tarytum nuo be galo perdėtos geros nuotaikos. Visi gėrė už savaitgalį, išskyrus Julijus.
— Kaip tavo žmonelė? — klausė jo Pranas.
— Kokie jūs vyras su žmona, jei neturite vaikų?
— Savo bobai neleidžiu nei dirbti, nei valkiotis. Kad ir pas motiną išeiti. Prišneka visokių niekų...
Visi šie klausimai skambėjo Juliaus galvoje. Kojomis jis jautė minkštą žemę, kada išėjo pasivaikščioti į netoliese esantį miškelį. Turėjo prasiblaškyti, labai keista baimė buvo paralyžiavusi jo kūną, pilną nežinomybės, jis nežinojo ką daryti su kūdikiu. Tik nepaaiškinamas pyktis ir įtūžis veržėsi jam iš akių, jam atrodė, kad jei atsiremtų į storą medžio kamieną, vargiai ar gautų daugiau savyje stiprybės. Taip slampinėjo siaurais miško takeliais, braidė per brūzgynus, nepažindamas kas jį kankina. Tarsi sunki nematoma geležinė juosta spaudė jo galvą, stipriai rišo kūną į vieną gabalą, ir žaibiškai pjaustė pusiau.
Sugrįžęs pas vyrus, jis pakilo ir išėjo namo pas žmoną. Buvo jau išsiblaivęs. 

Praėjus kelioms dienoms, visi Julijaus pasigedo. Nebuvo matyti ir jo žmonos Karenos. Namų kiemas buvo paliktas be priežiūros: malkos nesukapotos, žolė nepjauta, ant suoliuko, šalia jazmino, gulėjo pamesti moteriški batai. Šunys kieme lojo alkanais snukiais, rausė gilias duobes nudilusiais nagais, kandžiojo grandines pririšti šalia malkinės.
Nė dienos nelijo.

Tada netikėtai prasivėrė durys ir pasirodė Julijus. Ant slenksčio jis išvilko maišą. Nutempė per visą kiemą, įkrovė į traktorių ir nupyškėjo smėlėtu keleliu į mišką.
O dar už kelių dienų, rugpjūčio šešioliktą dieną, Jakių kieme pasirodė uniformuotų vyrų brigada. Policijos mašina sustojo tiesiai ten, kur prieš kelias stovėjo Julijaus traktorius. Susirinko pažiūrėti ir kaimynai. Šunys ant jų piktai skalijo, atsukę nuo bado išdžiūvusius snukius, dvokiančius actu. Už valandėlės, kelio pusiaukelėje link namų pasirodė traktorius. Julijus išlipo dvokiantis alkoholiu, nors iš jo veido buvo matyti, kad viską jis gerai supranta. Įsodintas į policijos mašinėlę į namų pusę neatsisuko.

Vėliau policijos nuovadoje pasakojo:
— Aš apsidžiaugiau, kad Karena laukiasi, kai sužinojau apie jos nėštumą. Bet vėliau suabejojau, ar vaikas tikrai mano. Ji mėgo išeiti į mišką pasivaikščioti, parnešti grybų, visada išvažiuodavo pas motiną visam savaitgaliui. Mano motina man viską paaiškino. Ji sakė, kad gali būti žmona mane apgaudinėja. Todėl aš pasakiau Karenai pasidaryti abortą, ir daviau pinigų. Bet ji atsisakė. Tada aš ją mušiau, kad ji persigalvotų. Niekados taip nebuvau daręs. Kitą dieną ji išėjo į ligoninę, o kai sugrįžo blogai jautėsi, daug verkė ir mane išvadino „savo nelaime“, trenkė man kumščiu į veidą ir spjovė. Aš visą naktį daug galvojau, kai kitą rytą išėjau į darbą, abejonių neliko. Išgėręs grįžau anksčiau laiko, nusivedžiau ją į mišką pasivaikščioti ir kelis kartus smogiau su peiliu į krūtinę ir pilvą. Kai ji liovėsi krutėjus, parnešiau namo, nupjoviau kairę krūtį, ausis, liežuvį, nosį, trypiau kojomis jos kūną. Tada sugalvojau nusilaužti storą šaką ir sugrūsti jai į išeinamąją angą. Aš savo kaltės neneigiu, esu kaltas, mane reikia bausti.

Po dienos kaltinamasis buvo pripažintas kaltas, jam nustatyta paveldėta šizofrenija.
Mirė nuo gripo epidemijos, tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt penktais metais, kalėjęs iki gyvos galvos.

2009-02-19 18:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-08 09:48
laumėdrija
Man patiko. Puikiai sužaidžiama su kilnojimusi laiku. Pradžioje sukuriama intriga,  bet į ją iki galo taip ir neatsakyta - o kur Julius dingdavo anksčiau? Bet tekstas geras. Man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-06 22:28
tiesatechniskaineprieinama
"Ne mano skonio" tipo tekstas, kuris vis tiek man kažkodėl patinka, priekaištų neturiu.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-20 17:30
Si bilė Sibire
Nė dienos nelijo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-20 14:45
Tik dulkės
ir dar tiesa :), kai neperdėta emocijų, manyčiau kaip tik banalumas nyksta ir koncentruoja skaitytojo dėmesį ne į emocijas, o į kitą klodą, dažnai įdomesnį (mano nuomone)
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-20 14:37
Tik dulkės
tai su kopėčiom :D, o tai blogai? Kažkaip nemanau, kad tai blogai. nežinau man artimas toks stilius, nebūtinos tos emocijos, yra vaizdas, yra istorija. Ir pabaigai pritariu, nežinau, man tai tinka labai.

P.S. Kirais, jei netingėsi paskaityk mano "Pradas", būtų labai įdomu sužinot kokios tavo mintys apie jį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-20 10:23
agricola
šyzi yra šyzi ką iš jų paimsi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-20 09:14
Exmortis
pritrenke :D seniai neskaiciau tokio gero kurinio :D duociau 6 :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-20 01:07
Kirais
"aš neįsiskverbiu giliau nupasakoti..."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-20 01:06
Kirais
Man atrodo,kad saldi kalba uždeda sieną, per kurią aš įsiskverbiu giliau nupasakoti.... Tačiau - nenorėčiau graudintis, ne toks mano tikslas. Tai yra tiesiog "keistas įrašas", kronika, gana banalus pasakojimas apie dviejų žmonių gyvenimą, ir viskas.
Na, kodėl turėtų sukrėsti? :)

Dėkui už komentarus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-20 00:42
klimbingupthewalls
vis nepaleidžia minčių šitas tekstas. truputį nejauku suvokti, kad Karenos likimas nesukrečia, kad nenuliūdina ir atrodo toks kasdienis. ir parašyta pakankamai įtaigiai ir detaliai, o va nekerta ir viskas. (gal tai reiškia, kad aš nebemoku už/įsi-jausti?)

kaži kaip kitiems skaitantiems?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-19 21:56
švo
opapa. Padaryta viskas, ką reikėjo padaryti. Gal tik pabaigos konkretizimas kiek atbukino įspūdį.

O šiaip - puikumėlis.,
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą