visa tiesa

Aha, Kalėdos, o aš vėl tau rašau kažkokias palaidas balas, kurios plečiasi plečiasi, ir virsta viską naikinančiomis pelkėmis, kurių melioravimu jau seniai niekas nebesirūpina... Tos pelkės, kurias nesigėdinant būtų galima pavadinti visą graužiančiomis sieros rūgsčių puodynėmis Dievo rankose - jau man seniai rauna stogą... Ir netik stogą – mane pačią jau muša ir spiria iš vežimo. Prakeiktos karštas ir deginančiai svilinančiai šlykščias žaizdas snukyje paliekančios pelkės. Susidarančios iš mano akių pagimdytų vaikų gaivalų.

Aš negaliu atsispirti. Aš tokia ir tokia, negaliu atsipirti. Negaliu. Paimu ir negaliu atsispirti. Jau atrodo vieną dieną atsispiriu – apskelbiu šį pergalingą gestą visam pasauliui, skatinu švęsti tą džiugią akimirką kartu, visiems, draugiškai (ura), o kitą dieną pasirodo vėl grįžtu milijonu mažų milimetrinių žingsnelių atgal... Iš tikro net atsispirdama žinau, jog rytoj vėl teks mąstyti, kam primesti sieros balinių pelkių Vytuko šmėklos konstravimo darbus. Taip, tam dalykui, kuris mane skaudina - aš neturiu drąsos atsispirti. Atsispirti? Atsigauti, atsimenkinti, atsimušti, atsigerti iki apsivėmimo, pasisotinti. Kodėl? Nejau man patinka pitbuliai, terjerai, čiau čiau veislės šunys, kurie, pasak pasaulines biržos maklerių tyrimų ataskaitų – yra daugiausia savo šeimininkams nuplėšę skalpų??? Nee – juk aš už šunis, už didelius ir mažus auksinius retriverius – mielus ir šeimyniškus. Tai po velnių, nejau kalta mano lagamininė prigimtis? Skuduro prasmės esmė? Nejau aš, vaikystėje meilės gavusi tik is kaimynų vaikiščio į subinę sukišto pimpalo, iš tų 3 erotinių scenų su manimi bandžiusių pašokti vaikinukų, galiu savo viduje kažkaip išsigimėliškai suvokti, kad man yra būtina fizinė meilė - kaip tos ajurvediškos chuan chin ir feng shuij aukščiausios meilės simbolio pagiežingasis taškas. Kalėdinės eglės viršūnės žvaigždė. Neee. Aš juk pakankamai protiškai pažengusi į priekį, kad taip negalvočiau. Aš tiesiog pagaliau turiu įgauti principus.
Per Kalėdas tikiuosi visų savo svajonių išsipildymo. Oho – šaunuolė... Būk laimingas, Dieve, būk laimingas – ir vėl po šių žodžių man kažką suspaudžia, kažką superšti, ir aš lyg karo niokojama motina žemė išsisieruoju. Dieve, išimk man tą pamišimą iš galvos. Tą posūkį iš kelio, suliesėjimą dėl hmz dalies.
Tu - man ir taip lyg kentauras: pusiau vyras, pusiau gyvulys.