Sutryptas Ego

Beprotiškai sninga: sniegas lenda į visas rūbų nepridengtas kertes palikdamas šlapias balutes; batuose - nemaloni drėgmė, visgi zomša ne pats tinkamiausias „materiolas“ tokiu oru, kuomet šlapdribos apsčiai; akinių stiklus puošia daugybė mažų lašeliu, kurie užstoja realų vaizdą. Žingsniuoju alėja įsikibusi į didžiausio egoisto parankę, ir taip sukuriu nuotaiką, kuri šildo. Iš tiesų, ne pats tinkamiausias metas vaikštinėti, kaip sniegas čia sninga, o čia jau žliunga, bet nors šioks toks fizinis kontaktas priverčia sušilti.
Tą dieną reisavom skersai-išilgai Kauną: tai jam reikėjo dažų, tai naujų sportbačių ar dar kokio beviltiško š.. Jis visuomet vaizdavosi esąs šiektiek „prie meno“, ir paišė visokias keverzones ant pastatų sienų. Dar ir dabar ant vieno tilto puikuojasi mano vardas didelėmis, iškraipytomis, žaliomis raidėmis. Atsimėnu, kad susiginčyjome dėl kavinės. Aš norėjau jam įrodyti, kad gatvės gale yra kavinė, o jis manimi netikėjo. Bet aš primygtinai įrodinėjau ir reikalavau nueiti pažiūrėti ar ji iš tiesų ten yra. Bet buvau neteisi, tiesiog dar labiau sušlapome ir sušalome beeidami.

***
Jis visuomet buvo aikštingas ir nekorektiškas. Būdamas be galo draugiškas ir nuoširdus tiesiog išversdavo iš koto su savo gerokai iškrypusiu humoru. Kai mes susitikdavom, dešimt minučių bendravimo pradžios budavo tiesiog tobulos, bet tolesnis laikas darydavosi nepakenčiamas: visuomet įrodinėdavo priešingas tiesas nei manosios, paremdamas kvailiausiais argumentas; kuo labiau susikrimsdavau - tuo labiau erzindavo ir koneveikdavo; pradėdavo žnaibytis už tokių kūno vietų, kur viešose vietose tai atrodo gana vulgaru ir nepadoru; troleibuse, ar dar kokioje nuobodžioje vietoje, apipaišydavo mano kojas markeriu, teigdamas, jog aš jam tokia tik dar gražesnė; susitikdamas visuomet bučiuodavo ne į lūpas, bet į odos lopinėlį, tarp lūpų ir nosies; ir dar nesuskaičiuojama galybė fokusių... Jis buvo tipiškas beprotis, aštuoniolikmetis darželinoko protu, visiškai nurautas bičas be jokio kompleksėlio, kurį aš mylėjau. Tikriausiai ir pati buvau beprotė, bet iki jo nutrūktgalviškumo man buvo beribiai toliai. Nors jis ir turėjo panelę kitam mieste, aš jam taip pat buvau reikalinga. Jau beveik buvau įtikinusi jį išsiskirti su savąja, bet pati viską sugadinau: išvažiavau ir prišnekėjau ko nereikia, o jis tiesiog atsakė, kad aš nesugebėsiu jo taip mylėt, kaip myli Ji. Taip jo tikrai turėti ir neteko.
Bet mūsų draugystės gija niekuomet nenutrūko, kartais buvo plona, tuoj benutrūksianti, bet jis ją surišdavo savo neįprastu bučiniu odos lopinėlyje, tarp lūpų ir nosies. Mano meilė jam buvo pati keisčiausia jaunystės meilė: sukeldama visus maišto priepuolius, ji taip pat šildė ir piešė rožinius sapnus, liuliavo ir statė ateities pilis, pilnas jo ir manęs. Aš mylėjau kiekvieną jo beprotybės apraišką kartu skausmingai ant savęs pykdama, kad ateities pilyse jo nebus, būsiu tik aš. Liedavau ašaras upeliais, draskydavau pagalvę ir rėkdavau iš pykčio, bet tai nusiraminti niekuomet nepadėdavo. Tik jo balsas telefono ragelyje sustadydavo viską savo vieton. Žingsnelis po žingsnelio ir jis kažkaip išėjo iš mano širdies, palikdamas nepatalpinamą kertelę, kuri visada priklausys jam. Už tai, kad sugebėjo padaryti mane nežmoniškai laimingą.
***

-Tu tikrai manęs nesugebėtum nusitemti į lova, dar niekam tai padaryti nepavyko. - pasakiau tiesiai šviesiai.
-Žinok šampano ir amfetamino mix'as bet kurią panelę savo noru lovon nuveda, nereikia net guldyti. - atseit vaidindamas gudruolį vėl įrodinėja savo tiesas.
-Negi nepasikliauji savo jėgomis ir iškart puoli imtis tokių amoralių būdų?
-Ne, čia tik šiaip pasakiau, kad žinotum, jog klube iš bet ko gėrimų neiminėtum. O šiaip aš turių slaptų būdų, kuriais galėčiau ir tave laisvai pasiguldyti, kaip ir visas.
-Ką?! Kokie ten būdai, nieko tu neturi, nebent savo penį ir dvi sėklides, kurios ir rodo kelią!
Jis nusisuko ir paspartino žingsnį, apsimesdamas, kad manęs nemato. O aš likau užnugarije, tyčia sulėtindama žingsnį, neva man patinka mirkti pažliugusiame sniege. Kurį laiką mačiau jo siluetą su geltonu dažų maišeliu, kol jo nepaslėpė tirštas, šlapias sniegas. Eidama žvalgiausi po tamsius bromus ar tik jis manes nelaukia, norėdamas išgąsdinti. Bet jo nebuvo. Jis mane paliko neatsisveikinęs ir nepabučiavęs į lopinėlį, tarp lupų ir nosies. Matyt, įsižeidė, jog taip pasakiau. Nejučiomis pradėjau save kaltinti, tuo pačiu bandydama pateisinti. Nors mano kaltės čia visai nebuvo, jis juk mane paliko vieną, vidurį gatvės, nepasakęs nė žodžio. Supykti turėjau aš.
Vėliau jis man įrodinėjo, kad tai tik pokštas, kurio aš nesupratau. Tai tikrai įmanoma su jo iškrypusiu humoro jausmu, bet aš juo taip ir nepatikėjau. Vis dėl to sutryptas ego, kaip ir sugedęs kiaušinis, skleidžia savo kvapą.