-Mes kosmonautai, gailesčio jums nejaučiame, niekada nejautėme ir nebus taip, kad per savo puolimą mažai naikinsime. Mums trūksta planetų, todėl gėrio iš mūsų ir kilnumo nelaukite, nuoširdžiai jus įspėjame, pasakyto išdėstymo neatsiimsime, žodžio nei vieno, draugui, priešui, nepažįstamąjam ar netgi jūsų šeimos, kurioje gimėte, nariui nepakeisime.
-Todėl neapsimeskime, kad išgyvensime, protingesniais šitaip netapsime, ar bent kažkiek gudresniais nepasidarysime meluodami už nugaros esančiam, (kitus apgaus jis) nes juk logiška, mes kaip ir visi normalūs padarai, turime potraukį meluoti savų ratui ir talentų prisiklijuoti sau. Geriau susitaikykime ir padėkime ruoštis, nors vieni ir išgyvens, kitiems vistiek teks atrasti mirtį ir savuosius pamiršti, net talentus išžudys, todėl nebandykime nieko keisti, patraukti naštą, ar draugo gyvybę mainais į tą nelemtą savo - neturinčią net talento visiškai, iškeisti, (ratą nebent tik sukti vien tam, kad žinotum, jog stebi ir, galėtume girtis, taip įrodyti, kad mes esą už kitus talentingesni todėl negalim už dyką leisti jį į mirtį), nes, net pėstininkas šachmatuose.... vos langelį jis paeidamas supranta: vistiek, norom-nenorom mus sunaikins, taip sakant „aploš“, nieko nepakeisi.
-Todėl gerbiami žemiečiai, gyvenkite, kol leidžiam, dėl to labai savęs negraužkite ir didžiuokitės, kad bent savimi išlikote metelius darydami taureles degtinės, tai kaip sakot, ką pasėsi-pjausi, darote nesąmonės, tai ir gynybos neturite, nežeminkite mūsų ar kitų kosmonautų vien už puolimo galią: tai sąžiningas žaidimas, ką mes galime, jie negalėjo, bent toje ar panašioje srityje, todėl jie daro kitaip, tikriausiai blogiau, (bent puolime), už galingiausius kosmonautus - MUS.