Davatkėlė... (tęsinys)

Onutė kas sekmadienį vis su nauja suknele bažnyčioje. Kaune gal jos ir nebemadingos, bet čia, tokiame miestelyje ji už visas labiau pasipuošus. Mergaitės jai pavydi ir stebisi, iš kur šitiek daug jų turi, nors Onutė nė pusės jų nepravėdino.
Šiam sekmadieniui ji pasirinko lengvutę, permatomą, balto markizeto su tamsiai ir šviesiai mėlynomis išmėtytomis gėlytėmis suknelę. Nemaža, apvaliai iškirpta apykaklė gražiai prigludusi prie kaklo baigėsi gražiai surištu bantu. Plaukams prilaikyti - geltonas blizgantis siaurutis lankelis lankelis. Bateliai ant aukštų kulniukų ir baltos trumpos kojinaitės, vos dengiančios kauliukus virš pėdos.
  Tik išėjo pro šventoriaus vartus - ir Kazys. Taip pat šventadieniškai pasipuošęs, juodu kostiumu, bet be kaklaryšio, prasegtais baltais marškiniais.
Onutė dabar taip ilgai nebesimeldžia, kaip anksčiau būdavo, net iki karūnkos. Dabar ir ji, kaip daro visos mergaitės, tuojau po mišių skuba į gatvę, kur pilna žmonių. Mergaitės būryje dar pavaikšto po miestelį, o kai ji draugių neturi, tai eina namo. Negi vaikščiosi po miestelį viena?
- Labas rytas, - sako Kazys, - ar taip skubi, ar „įsivaizdini“, kad pažįstamų žmonių nebematai? Galima būtų pagalvot, kad jis Onutės laukė, bet gal ir atsitiktinai čia stovėjo.
- Labas, - vėl nuraudo ji, - tikrai nepastebėjau. Žmonių tiek daug...
- O kodėl aš pamačiau? - juokėsi Kazys, - tavęs negalima nepastebėti. Ar namo skubi?
- O kur daugiau?
- Ką veiksi tokiu laiku parėjusi?
- Nežinau, gal valgysiu pietus.
- Graži ir nevalgius. Pavalgysi vėliau. Geriau einam dabar po miestelį pasivaikščiosim . Kitų pasižiūrėsim, save parodysim. Šiandien tiek žmonių, kaip per atlaidus.
- Gerai, - nudžiugo Onutė, - iš tikrųjų pietūs dar šiek tiek ankstoka.
  Jie nuo šventoriaus pasuko į gatvę, kur jau vaikščiojo porelės ar šiaip stoviniavo pulkeliai vaikinų ir mergaičių bei vyresnių moterų ir vyrų.  Gal kokį trejetą kartų jie praėjo miestelį pirmyn atgal . Kiekvieną kartą praeinant pro Kosto namus ji matė, kaip kieme prie vežimų pririšti iškinkyti arkliai ėdė šieną, o pro atvirus langus girdėjosi linksmas klegesys, muzika ir vis pagalvodavo: - na ir bus man antradienį darbo.
  Kai pagaliau sustojo atėję iki Onutės namų, Kazys neskubėjo atsisveikinti.
- Nekvieti užeit? - paklausė jis juokaudamas.
- Kad neturiu kuo vaišinti, - taip pat juokais atsikalbinėjo Onutė.
- Gal kai ką ir reikia vaišinti, tik ne mane. Aš galiu ir taip užeiti.
- Tada prašom. Tik nesakyk paskui, kad prasta šeimininkė.
- Vis tik, kad labai norėtum, gal ir atrastum kuo pavaišinti.
- Palauk, atrodo sugalvojau.
- Na, ar aš nesakiau?
- Mačiau yra prikritusių kriaušių. Jeigu krenta, vadinasi jau prinokusios.
- Gerai žinau tų tavo kriaušių skonį. Kai tavęs nebuvo, tą kriaušę kas norėjo, tas krėtė. Prisirinkdavau ir aš. Kartais tiek prisivalgydavau, kad nė pietų nesinorėjo.
- Užteks visiems. Medis didelis, kiekvienais metais pilnas. Galėsi rinktis, kiek norėsi. Vistiek aš viena nesuvalgysiu. Tai einame?
  Susiradusi slėptuvėje paliktą raktą, atrakino duris ir įleido pirma savęs į vidų Kazį.
- Sėskis kur nors, o aš eisiu parinkt kriaušių.
  Padėjusi maldaknygę ant kampinės lentynėlės, susirado krepšelį ir išėjo. Eidama pro duris dar pajuokavo:
- Nepabėk, greitai grįšiu.
  Likęs vienas Kazys nėjo į kambarį, o atsisėdo čia pat virtuvėje už stalo ir apsižvalgė. Visur švaru, balta. Ant langų trumpos užuolaidėlės nustumtos į šalis. Prie durų - kibiras su vandeniu uždengtas baltu dangčiu ir puodukas šalia ant lėkštutės padėtas. Kampe ir ant sienos lentynėlės papuoštos iškarpyto dantukais ir žvaigždutėmis balto popiriaus juostelėmis, o didžiulės duonkepės krosnies anga ne pečdengte uždengta, bet šviesia su gėlytėmis užuolaidėle užtraukta. Ant prieždos - primusas kaip auksinis blizga. Kazys pamatė ant stalo gulintį duonriekį peilį. Paėmė, perbraukė nykščiu per ašmenis ir padėjo atgal. Visur švaru, balta, miela.
  Nuplovusi prie šulinio kriaušes, grįžo ir Onutė:
- Ko neini į kambarį, ko čia virtuvėje sėdi?
- Gerai ir čia. Visur gražu pas tave. Tiek kambaryje, tiek virtuvėje...
- Va tau ir vaišės. Ar bus gerai? Paragavau prie šulinio, visai skanios. Vaišinkis, - padėjo ji kraitelę su kriaušėmis priešais Kazį ant stalo ir dar mažą lėkštelę graužtukams.
- Ačiū, tikrai skanios, - suvalgė jis vieną. - O tavo peilis, tai tik į Rygą joti. Atšipęs visai. Kaip su tokiu gali duonos atsipjaut? Atnešk rytoj į kalvę, pagaląsiu.
- Visi mano peiliai tokie. Ant slenksčio kiek pasigalandu...
- Atnešk visus, padarysim tvarką.
- Kaip gerai. Ačiū tau, Kaziukai. Negaląsti nuo tų laikų, kai dar tėtė buvo gyvas. Jis retkarčiais pagaląsdavo.
- Padėkosi, kai padarysiu. O kur tu buvai vakar, kad per visą dieną nemačiau? - staiga prisiminė Kazys. Onutei malonu, kad jis jos pasigedo.
- Pas krautuvininką tvarkiau kambarius.
- Mat kaip. O Zoselė negalėjo sutvarkyt? - šaipėsi Kazys.
- Šitokia panelė... Ką tu, jai pačiai tarnaitės reikia.
- Šitokia panelė, o tokiame užkampyje tupi ir našlį vilioja. Matyt geresnių nelabai atsiranda?
- O kodėl ne? Toks bagotas. Nei vaikai, nei niekas. Ir pats ne koks senis...
- Tom panom, kad tik bagotas.
- Kad ištekėtų už Kosto, tai kambarių nereikėytų jai tvarkyti, - svarstė Onutė. - Matyt, kad ir toliau man tuos darbus tektų dirbti.
- Ar tau taip malonu būtų juos kuopti?
- Malonu nemalonu, bet gerai moka. Retkarčiais galima, nors visą laiką nenorėčiau.
- Kad ir nebijo Zoselė, - stebėjosi Kazys. - Vieną tokią jauną nuvarė į kapus, gali ir jai taip pat atsitikti.
- Niekur jis jos nenuvarė. Jis jos neskriaudė. Vis maloniai, vis gražiai. Mačiau, koks geras jis jai buvo, bet ji vargšė jau sirgdama už jo ištekėjo.
  Kazys paėmė dar vieną kriaušę.
- Ar matei ant Kagano krautuvės durų skelbimą? - staiga jis paklausė. - Lapkalnyje gegužinė šiandien.
- Ne, nemačiau, - papurtė galvą Onelė. - Tikrai?
- Tikrai. Gal einam su manimi, pašoksim.
- Kad aš šokt nemoku, - nuraudo kaip aguona, - ką aš veiksiu toje gegužinėje?
- Tikrai?
- Žinoma, negi meluočiau...
  Prisiminė ir Kazys Onutę tokią palinkusią su ruda ilga  iki žemės suknia su maldaknyge ir rožančiumi rankose. Iš kur jai mokėti? Ji gi su jaunimu visai nebendravo. Tuo metu, kai visos mergaitės jau šoko ir dainavo, ji bažnyčioje meldėsi. Bet čia ne bėda.
- Nori, išmokinsiu, - pašoko Kazys linksmas ir paėmė ją už rankos, - einam į kambarį, ten daugiau vietos.
Stalą iš vidurio kambario nustūmė prie sienos. Kėdutes sukišo po juo. Pasidarė visai nemaža aikštelė. Už rankos atsivedęs Onutę į  vidurį kambario, Kazys jos ranką uždėjo sau ant peties, savo dešine apkabino ją per liemenį ir, paėmęs jos dešinę, ėmė aiškinti:
- Pradėsim nuo valso. Dabar žiūrėk - viens du, viens du kartu su manimi. Du žingsniai į priekį, du atgal. Dar kartą į priekį ir atgal. Tada paeini žingsnelį į priekį ir vėl viens du į šoną, viens du į kitą, vėl žingsnelį į priekį ir taip toliau. Žiūrėk ir jausk, ką aš darau. Nieko nėra sunkaus, - drąsino mergaitę atsargiai stumdydamas po kambarį ir taikydamasis prie jos nedrąsių žingsnelių. Kazys kaskart vis arčiau glaudė prie savęs tokią laibutę Onelę ir gėrėjosi jos artumu.
  Mergaitė, užmiršusi viską pasaulyje, pagal skaičiuojamą taktą, valso žingsniais vaikščiojo su Kaziu po kambarį, stengdamasi kaip geriau pajusti jo žingsnius ir vis arčiau glaudėsi.
Kazys vis skaičiavo viens du, viens du ir pagal tą „muziką“ jie dar ilgai šoko kambaryje.
  Kokios bereikia gegužinės? Juk jie jau šoka. Ir ten nebus nė kiek maloniau, kaip dabar jiems abiems linksma ir smagu...