kodel kartais aš guliu pievoje?

    Brėkšta rytas. Už horizonto saulutė žaidžia su raudonais dažais. Aš guliu pievoje ir žiūriu į dangų. Debesis savo mažyčiais sparneliais karpo kregždutės. Kokios jos mažos ir gležnos. Aš irgi norėčiau skristi... Pakilti aukštai į padanges ir pažvelgti į pasaulį iš viršaus. Nors kartą pasijusti aukštesne už jus visus. Už kvailus jūsų priekaištus,nuolatinį skubėjimą... Ten, virš medžių, aš galbūt pagaliau pasijusčiau laisva, nesuvaržyta jokių normų ir taisyklių. O gal... gal aš pagaliau užmirščiau baimę. Tą baimę, kurią jaučia visi, baimę numirti...
    O gal mirti viasai nebaisu?.. Gal tik po mirties žmogus iš tikrųjų gimsta?.. Juk kartais visas gyvenimas atrodo lyg sapnas. Kažkoks keistas sapnas, kartais košmariškas, o kartais kaip neišsipildžiusi svajonė. Ar tikrai šitą sapną sapnuojame mes? Gal tai ne mano ir ne tavo ašros, ne mano skausmas, ne mano laimė ir meilė... kartais man atrodo, kad didelė jėga tampo mane kaip kokią marionetę... galbūt tai ir yra tikrovė?.. Gal mes visi tik bejausmės už virvučių tampomos lėlės?
    Kaip aš norėčiau, kad po mirties aš jausčiausi laiminga, gal net laimingesnė negu esu. Gaila, kad mano norai mažai ką reiškia. Turbūt todėl ir guliu šitoj pievoj, turbūt todel tiek daug abejoju...