Šviesa

Gyvenimas dvejones teikia
Ir nuvilia, ir Viltį teikia.
Apgauna, net krauju aptaško
Bet esant būtinybei ir Saulėj maudo.

Aš dar jaučiu savy tave:
Lyg sprogsta pumpuras delne,
Kaip laša sniegas nuo palangės,
Ir rytui atveriamos – baimės.

Kuomet tamsa palieka mus
Ir žodžių jūroj gulime – abu,
Paliečiant, jausmą švelnumu,
Kuris palepina tyros laiku...

Tavam delne mana erdvė spindės,
Manojoj saujoj šiluma tava tvirtės.
Likimas visgi išmintingas, nes
Kartais malonaus kažkas nutinka.

Išties jauku – trapumas šnara,
Kuris po truputį į Saulę kelia
Pavasario gaiva merkta –
Vidaus gelmių Šviesos galia..