Davatkėlė... (tęsinys)

Į krautuvę Onutei visai čia pat. Jos namas antras iš galo, o krautuvė pačiame pirmame name, tik antroje gatvės pusėje. Perėjai skersai gatvės - ir tu jau krautuvėje.
  Remontui tik dažus ir tapetus Onutė pirko pas žydą, o šiaip viską, ką reikėjo nupirkti, ji eina pas poną Kostą. Nei žibalu, nei silkėmis ponas Kostas neprekiauja. Pas jį tik smulkios prekės ir manufaktūra.  Vienoje krautuvės pusėje lentynose išdėliotos gražiai įpakuottos smulkios prekės, antroje - lentynose nuo lubų iki žemės prikrauta medžiagų rietimai. Ten ir perkelis, šilkas, vilna ir pusvilnė tinkama patalynei, suknelėms, bliūzelėms, vyriškiems marškiniams, kostiumams ir paltams.
  Krautuvininkas Kostas visada apsivilkęs pilku kostiumu, baltais marškiniais su kaklaryšiu. Visada švariai nusiskutęs, inteligentiškas, mandagus, paslaugus, todėl malonu pas jį apsilankyti. Pas jį, aplenkdami net kelias žydų krautuvėles, ateina pirkėjai net iš kito miestelio galo. Ypač moterys. Jos eidamos pas Kostą į krautuvę ko nors nusipirkti, dar ir į veidrodį pasižiūri, o jeigu prieš tai darbavosi darže ar tvarte, net persirengia.
  Onutė pavakary apsižiūrėjo, kad baigėsi druska, nebedaug ir cukraus, dar tuo pačiu reikia paimti ir miltų, lauro lapų, degtukų ir baltų siūlų špulytę. Kad tik neužmirštų.
Susiradus krepšelį, paėmė piniginę ir, užrakinusi duris,  skubėjo, kad dar rastų krautuvę atidarytą.
- Labas vakaras, - pasisveikino įėjusi.
- Labas, - labai apsidžiaugė ponas Kostas, - kaip gerai, kad tu atėjai, o tai ketinau, uždaręs krautuvę, pats pas tave nueiti. Turiu prašymą.
- Tikrai?
- Ar negalėtum rytoj ateiti pas mane sutvarkyti namų? Sekmadienį laukiu svečių. Gėda prisipažint, bet aš jau gerokai apsimynęs. Nepatogu. Nuo ryto iki vakaro vis krautuvėje ir nėra kada užsiimt ruoša.
- Gerai, sutvarkysiu, nesirūpinkit, - net nudžiugo Onutė. Užsidirbs litą kitą.. Ar taip ar taip nieko neveikia. - Kelintą valandą ateiti?
- Ateik iš ryto. Krautuvę atidarau aštuntą. Ateik truputį prie aštuonias, nereikės nė durų rakinti.
  Onutė prieš aštuonias jau ir čia. Kostas ką tik nusiprausęs vilkosi baltus marškinius, segiojosi sagutes. Ant stalo lėkštėje buvo keli sumuštiniai, o puodelyje garavo arbata.
- Aš tur būt per anksti? Bijojau pavėluot.
Tačiau ponas Kostas šypsojosi ir blizgėjo burnoje auksinis dantis.
- Labai laiku. Matai, aš jau atsikėlęs ir pusrytis paruoštas. Pavalgau ir išeinu, o tu žinokis.
- Žinau, ką daryt. Nebe pirmas kartas.
- Dar norėjau paprašyt. Ar neišvirtum man pietus? Visa savaitė be sriubos. Viskas čia spintelėje, - mostelėjo ranka, - o višta nupešta,  pašiūrėje rasi. Pietausim abudu.
- Išvirsiu, tik kokios jūs norite?
- Vis vien, tik kad būtų antrai valandai. Ateisiu nekviestas, - dar nusijuokė ir išėjo.
Onutei paprasta, ji slaugydama dėdienę gerai išmoko gaminti.
Kai antą valandą atėjo Kostas, jau garavo pietūs ant stalo.
- Oho, kaip čia skaniai kvepia, - nusivilkęs švarką, pasitrynė rankas, - kaip tau taip pavyko paruošt laiku?
- Toks gražus laikrodis salone, buvo į ką pažiūrėt, - juokėsi Onutė
- Kvepia tai kvepia, o dabar pažiūrėsim, ar taip pat skanu, - nusimazgojęs rankas sėdosi už stalo. - Pamatysim, kokia iš tavęs gaspadinė. O kodėl tu nesėdi? Sėsk, kompanijoje valgyti bus skaniau.
- Laukiu, ką pasakysit, gal net iš namų išvarysit, kai paragausit.
- Pati privirei, tai dabar ir srėbk. Nori, kad aš vienas srėbčiau? Nieko nebus.
- Na, kaip? Ar galima valgyti?
- Ačiū, skanu. Kur išmokai? Ar tik ne Kaune?
- Kaip tik ten. Ten dažnai tekdavo gamint.
- O dabar, ar visam laikui parvažiavai? Ar vėl kada išvažiuosi? - valgydamas klausinėjo Kostas.
- Gyvensiu čia, niekur nebevažiuosiu.
- Išvažiavai tai visai dar piemenikė, o parvažiavai tokia šauni panelė... Kiek gi dabar tau metų?
- Jau dvidešimt, su pasididžiavimo gaidele pasakė Onelė.
- Še tau, kad nori. Jau dvidešimt. Kaip laikas bėga... - lyg sau pasakė. - Ne už ilgo metas ir tekėti. Gal ir jaunikį jau turi?
- Iš kur? - net nuraudo Onutė ir nuleido galvą. - Ne jaunikiai galvoje.
- Nagi mieste buvai, o ir čia aplinkui nemažai vaikinų sukasi. Netruksi išsirinkti, - nenuleisdamas nuo mergaitės akių, juokavo Kostas.
Onutė pakilo ir nurinko lėkštes nuo stalo, o Kostas rengdamasis dar kalbėjo.
- Matai, aš dabar vienas toks našlaitis likau... Jei niekur nebevažiuosi ir čia gyvensi, gal ir dažniau ateisi manęs apkuopti?
- Užjaučiu. Galiu visada, kada tik reikės. Man visai nesunku. Tik pasakykit.
  Kai Kostas išėo, Onutė baigė ruošą ir užnešė Kostui namo raktus.
- Likusius pietus padėjau šiltai. Kai grįšit, rasit. O dabar sudie, - ir padėkojusi už atlyginimą, pasuko prie durų, bet Kostas ją sulaikė:
- Palauk dar, Onute, - maloniai paprašė jis, - ar negalėtum ateiti dar ir pirmadienį. Gali įsivaizduot, kaip atrodys kambariai po svečių apsilankymo. Nė ženklo neliks, ką tu šiandien padarei.
- Gerai. Ar vėl iš ryto?
- Ne, geriau jau po pietų. Gal aš iš ryto ilgiau norėsiu pamiegoti. O iš vis geriausia būtų antradienį, - staiga persigalvojo Kostas. - Ateitum iš ryto taip kaip šiandien, dar ir pietums ką nors pagamintum.
- Tai kada iš tikrųjų? Pirmadienį ar antradienį? - pasitikslino Onutė jau darydama duris.
- Te būk antradienį, - tvirtai nusprendė Kostas. - Lauksiu, prieš aštunias, akimis išlydėjo Onutę.
- Mergelė kaip uoga. Ech, būčiau aš jaunesnis...