Pagal Antano Baranausko „Anykščių šilelis“

Ten kur ūžė miškas, vis kelmai, kelmai...
Stovi lyg paminklai, lyg juodi kapai...
Gal ugnis šventoji ir nepaklusni
Taip negailestingai sunaikino jį?
Ne, tai pjūklo darbas, kirvio – ne ugnies!
Nebeliko miško mano praeities...
Kad matytų bočiai ką padarėm mes
Miškui Jų bičiuliui, jų šventiems namams!
Davė miškas visko, gynė nuo lygų,
Saugojo nuo priešų ir nuo jų kardų.
Ir norėjo bočiai, kad ir jų vaikai
Taip mylėtų mišką stipriai ir karštai.
Kad anūkams liktų miško šlamesys,
Jo žalių viršūnių minkštas judesys...
Kada nors supras gal Lietuvos vaikai,
Kad miškai jų turtas, siela ir namai...