Petras Burgaila „AKADEMIKAS pirmoji knyga JAUSMŲ TRIUMFAS“

Gal pradžioje apie autorių... Petras Burgaila, gimęs 1948 m., gydytojas akušeris – ginekologas. Aukštos kvalifikacijos specialistas, įdomi bei gili asmenybė. Pradėjo rašyti būdamas 54 metų amžiaus. 2004 metais pristatė pirmąją savo knygą „Ginekologo užrašai“, kuri greitai sulaukė didelio pasisekimo. Tais pačiais metais pasirodė antroji autoriaus knyga skirta vaikams – „Petriuko nuotykiai Sibiro platybėse“, o 2005 metais išleidžiama trečioji knyga – pirmasis autoriaus romanas „Išrinktoji“. 2006 m. pasirodo akademinio pobūdžio romanas, kurio realiai ir pavadinimas pasako daug apie knygos turinį: „AKADEMIKAS pirmoji knyga JAUSMŲ TRIUMFAS“. Ir galiausiai, 2008 m. (jau pasirodė knygynuose – pirmosios Petro Burgailos knygos tęsinys „Ginekologo užrašai. II knyga“.
Šį kartą norėčiau aptarti knygą „Akademikas“. Petras Burgaila vertas pagarbos ir kaip specialistas, ir kaip Žmogus. Kaip jis pats yra rašęs: „Ginekologo specialybė yra ypatinga, nes moteris pas jį turi ne tik apnuoginti savo intymias kūno vietas, bet ir atskleisti savo sielos gelmes“ (Burgaila P. Ginekologo užrašai. II knyga., 2008. Medicina ir dar kai kas visiems., Kaunas., p. 3.). Šiame žmoguje slypi gilios psichologijos žinios ir, kas svarbiausia, jos yra puikiai panaudojamos. Mano manymu, autoriaus didžiausios vertybės gyvenime buvo, yra, tikiu ir išliks:  Tikėjimas, Viltis ir Meilė.
Šie trys drambliai, laikantys pasaulį, išsamiai bei giliai atskleidžiami Petro Burgailos knygoje „Akademikas“. Ar tai tikrai romanas? Galbūt... Bet ne tik... Tai tarsi gyvenimiškos paskaitos su giliomis įžvalgomis įvilktos į romano turinį. Kodėl pasirinktas būtent toks stilius? Galbūt dėl to, kad skaitytojui nebūtų nuobodu skaityti, o galbūt dėl to, jog tokiu būdu dėstoma gyvenimiška išmintis būtų geriau suprasta ir priimta. Juk ne paslaptis, kad skaitydami dažniausiai susitapatiname su personažais, jų mintimis, poelgiais, nes aptinkame, kad galbūt ir mes taip kažkada elgėmės ar bent jau pasvajodavome taip elgtis, mąstyti, gyventi...
Ši knyga pasakoja apie pirmąją jaunuolio meilę, apie jo kūno jutimus ir sielos jausmus, apie tai, kaip jis meilę mato, kaip girdi, kuo ji jam kvepia... Ir svarbiausia, kodėl ji tokia jam brangi... Jaunuolį moko, jį įspėja, bet meilė jam svarbiau už viską.
Kas yra pirmoji meilė? Sunku apibrėžti... Ji švysteli, atsiranda staiga ir netikėtai. Kartais nesuvoki, kodėl, kam ir kaip, bet į pasaulį pradedi žvelgti visai kitomis akimis, pastebėti dalykus, į kuriuos anksčiau, dažniausiai, visai net nekreipdavai dėmesio. Žavu... Pasaulis pasidaro toks gražus, o visų gražiausia ta būtybė, į kurią nukreipti jausmai, stiprūs jausmai, kurie staiga įsiliepsnoję, dažniausiai neužgęsta, arba jei jau taip nutinka, kad aplinkybės ar dar kokie trukdžiai išskiria mylimuosius, vis vien visą likusį gyvenimą šis jausmas ir mylimojo vizija išlieka giliai širdyje... Nuostabu, jei ta pirmoji meilė lieka paskutine, amžina, nuolat jungiančia dvi sielas. Galbūt apie pastarąją meilę ir byloja ši knyga, nors tai dar ne visiškai aišku, juk tai tik pirmoji jos dalis...
Nagrinėjant du, manau, pagrindinius herojus – studentą Justiną ir akademiko vėlę, galima atrasti tarsi du priešingus polius: jaunatvišką veržlumą, atsidavimą jausmui, tam tikrą jaunystės sąlygotą naivumą, gyvenimo polėkį, gyvybę ir sukauptą patirtį, pasiaukojimą mokslui, jausmų atsisakymą, mirtį. Įdomiai sugalvotas romano siužetas, kuriame šie du poliai šnekasi, diskutuoja, moko ir tuo pačiu mokosi vienas iš kito, dalinasi mintimis bei idėjomis.
Pagrindinė knygos tema, neabejotinai, gyvenimo džiaugsmą sugrąžinanti meilė. „Aš aprašysiu penkis kūno pojūčius ir dar šeštą – kuris juos visus sujungia. Šis šeštasis pojūtis yra širdis – neprilygstamo jautrumo organas, emocijų ir aistrų vieta, joje įkūnijanti Meilę. “ (Ten pat. p. 8.) Būtent širdis – jungtis tarp materijos ir jausmo, tarp tikrovės ir svajonės.
Romaną Petras Burgaila rašo pirmuoju asmeniu. Knygoje yra tikrai daug realiais faktais paremtų personažų charakterių, išgyvenimų, jausmų, įvykių, poelgių, minčių, yra analogiški asmenys realiame gyvenime, tad galime aptikti jo paties ir jo žmonos prototipus. Tikiu, kad dauguma žmonių yra patyrę, kas tai – ta pirmoji meilė... Ar tada mes ieškojom charakterio subtilybių – teigiamų, neigiamų bruožų? Greičiausiai, ne... Mums tas susižavėjimo, įsimylėjimo objektas atrodė tobulas, mes paprasčiausiai jį idealizavome. Šis fenomenas aptinkamas jau pirmuose knygos puslapiuose. Viskas prasideda nuo garso, nuo vieno kūno pojūčio – ausies. Pagrindinis romano herojus Justinas išgirsta kulniukų kaukšėjimą, kuris vėliau kartojasi per visą knygos siužetą, nuolat atpažįstamas, su niekuo nesupainiojamas. Vėliau įsijungia ir kitas jutimo organas – akis, nužvelgiamas išgirstas objektas. Šių dviejų jutimų sankirtoje sureaguoja ir žymusis, anksčiau aptartas pojūtis – širdis. „Cikt cikt cikt – kaukši batelių kulniukai. Tuk tuk tuk – kartu plaka mano širdis. Negaliu atitraukti akių, - grakšti eisena, nuostabi figūra. “ (Ten pat. p. 12.). Šioje vietoje jau gana aiškiai galime pastebėti pirmosios meilės užuomazgą. Juk ne šiaip sau ši mergina buvo išskirta iš daugelio kitų kaukšinčių bateliais gatvės grindiniu... Akivaizdžiai matoma jaunatviška Justino baimė, drovumas, kai yra didelis noras pasisveikinti, užkalbinti, bet kažkas viduje sustabdo, galbūt tai patirties nebuvimas šioje srityje, o gal baimė nepatikti, būti atstumtam. Šią akimirką gal netgi ne taip svarbu, kuo ji vardu, ar kokios spalvos jos akys, svarbiausia -  svaigi sielos būsena ir kankinantis klausimas: ar dar ją pamatysiu? Iš šio epizodo jau galima susidaryti pirmąjį įspūdį apie Justiną: tai jautri asmenybė, trokštanti mylėti būti mylima.
Netrukus pristatomas ir trečiasis personažas – Akademikas - jo vėlė, nes pagrindinis knygos herojus – Justinas – iš pirmo žvilgsnio įsimylėjęs studentas, apsigyvena sename name, kur kažkada gyveno pats akademikas. Jam mirus, vėlė liko šiuose namuose. Nuolat pasirodanti vėlė su Justinu diskutuoja apie meilę. Paaiškėja, kad pats akademikas niekada nepatyrė meilės jausmo, nes būdamas jaunas studentas, nusprendė, kad jaunystė jam trukdo mokytis. Tad jis priėmė sprendimą: „nors labai skaudėjo, bet išplėšiau ją (jaunystę. aut. pastaba) iš savo širdies, susukau į laikraštį ir užkišau už balkio“ (Ten pat. p. 19.). Akademikas, atsisakęs savo jaunystės, visiškai atsidavė mokslams. Jo moksliniai darbai buvo įvertinti Garbės ordinu.
Laikas bėgo. Ir tik sulaukęs aštuoniasdešimties akademikas prisiminė savo jaunystę. Tad, grįžęs į savo kambarėlį, išsitraukė ją iš už balkio, įsidėjo atgal, bet aplinkiniai nesuprato jo poelgių. Akademikas padarė labai svarbią bei svarią išvadą, kurią bandys įteigti Justinui: „Jaunystė graži – kol esi jaunas! “ (Ten pat. p. 19.). Štai šiais žodžiais palydima pirmoji studento pažintis su akademiko vėle, kuri jaunystę ir meilę iškeitė į mokslą. Visoje knygoje tarp šių dviejų herojų vyksta dialogai, debatai, svarstymai meilės tema. Iš vienos pusės kalba jaunatviškas entuziazmas, didelis noras atsiduoti jausmams, polėkis, iš kitos – išmintis, branda, protas, mokslas, teorinės žinios apie jausmus. Be galo įdomu sekti šių diskusijų pėdsakais, kuriuose išryškėja filosofiniai, psichologiniai, moraliniai motyvai.
Neketinu pasakoti romano siužeto, kad būsimam skaitytojui išliktų šiokia tokia intriga, bet norėčiau aptarti bent kelias akademiko bei studento pokalbių vietas, tuo būdu galbūt sukeldama minėto skaitytojo susidomėjimą.
Mintys, kurios vilnija per visą romaną, byloja: „Meilė, tai ne vien svajonė, meilė – įsipareigojimas“ (Ten pat. p. 25.), „Meilė – tai atsakomybė“ (Ten pat. p. 53.). Akcentuojama meilės svarba žmogaus gyvenime, pabrėžiama, kad meilė nėra kažkoks valiūkiškas, vaikiškas žaidimas, kad meilė – rimtas jausmas, tai ne tik mėgavimasis bendravimu ar svajojimas, meilė – tai ir įsipareigojimas žmogui, kurio atžvilgiu puoselėjami jausmai. Svarbu jaustis atsakingu už žmogų, su kuriuo bendrauji. Labai panašią minti yra suformulavęs Antoine de Saint-Exupery nuostabioje ir visiems žinomoje knygoje „Mažasis princas“: „Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“ (De Saint Exupery A. Mažasis princas., 2002. Džiugas., Vilnius., p. 72.). Tai reiškia, privalai būti atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukinai.
Į visus su meile susijusius klausimus gali atsakyti tik širdis. Anot knygos herojaus – akademiko vėlės, meilė – jausmas, kuris yra jaučiamas širdimi, bet suvokiamas tik protu, todėl ir mylėti gali tik žmogus, nes tai nėra instinktas. Kaip konkretus žmogus suvoks meilę, priklauso nuo daugelio dalykų, kaip pvz.: nuo individo išsiauklėjimo, amžiaus, lyties, bet kas keisčiausia, ne kiekvienam meilė duota, tad ne kiekvienas gali mylėti... Žmogui šis taurus jausmas yra prigimtinė teisė, ir tik per meilę žmogus turi galimybę tobulėti. „Tik meilė formuoja asmeninę moralę, lemia asmens, šeimos ir bendruomenės kultūrą. “ (Burgaila P. Akademikas pirmoji knyga jausmų triumfas., 2006. Vilnius., p. 45.). Jei jau meilė formuoja šeimą, aptinkame išvadą, kad tik iš meilės gimęs bei su meile augintas žmogus turės galimybę suprasti, kas yra meilė. Meilė tuo pačiu dar ir tobulina sielą ir „tik per meilę žmogus gali visiškai atskleisti save ir įgyvendinti savo norus“ (Ten pat. p. 46.).
Kūrinyje aptikau nuostabų ąžuolo ir žmogaus sugretinimą: „Ąžuolas gali vienas augti. Jis gali vienišas žydėti ir giles subrandina. Žmonės myli ir gyvena tik dviese. “ (Ten pat. p. 98.). Tai tarsi dar vienas patvirtinimas anksčiau išsakytoms mintims, kad mylėti gali tik žmogus. Tokia jau Dievo valia: mylintis žmogus ir vienatvė nesisieja, jei myli, turi būti ir meilės objektas. Mylėti galima tik dviese...
Artėjant į knygos pabaigą atrandu nuostabų epizodą, kuris mane beprotiškai pakeri. Manau taip galvoti ir rašyti gali tik mylintis ir mylimas žmogus. Tikiuosi, autorius nesupyks, bet labai noriu pacituoti visą pastraipą: „kaštonai, - pirštais šukuoju plaukus, bučiuoju akis, laimės duobutes. Vyšnių žiedai, - bučiuoju vyšnių raudonumo lūpas, geriu svaigų prisirpusių vyšnių vyną. Purienų žiedai, - bučiuoju jos kaklą, krūtis. Medus, - bučiuoju spenelius. Rakteliai, - bučiuoju smailius keliukus, plonas čiurnas, kojų pirštelius. Pienės – bučiuoju mažas pėdutes... “ (Ten pat. p. 378.). Nuostabūs žodžiai, apibūdinantys žavėjimąsi mylimosios kūnu ir mylimojo pojūčiais. Matomas betarpiškas atsidavimas, idealizavimas. Vėliau aptinku dar nuostabesnį palyginimą: mylimosios lytis lyginama su rožės pumpuru. „Mylintiems – ten gyvybės oazė, žydintys sodai ir neišsenkantis gyvenimo, meilės ir laimės šaltinis. “ (Ten pat. p. 379.). Juk meilė susideda iš jausmų, kūno ir proto ir tik tada, kai meilė yra brandi, mylimasis jaus atsakomybę, tik tada meilę galima bus vadinti pilnaverte, tobula. Tik mylintys žmonės gali būti laimingi, kaip ir iš meilės gimę vaikai sugebės pajusti, kas yra ta tikroji meilė, be išskaičiavimo, visiškai besąlygiška...
„... gulintys kūnai padengti sniegu. Viena snaigė nusileidžia ant mano delno. Pirmą kartą žiūriu į ją. Ji balta... graži... Jai šalta. Pučiu... Bet snaigė nuo karšto mano alsavimo greitai ištirpsta ir lieka skaidrus lašelis ant mano delno. Lyžteliu jį liežuviu... Kodėl? <... > Ant mano delno obuolys. Žiūriu į jį. Labai gražus: apvalus, rausvi šonai... Uostau. Skaniai kvepia. Glostau. Lygus, glotnus... Nevalgau. Nešioju kišenėje. Ilgai gėriuosi. Obuolys raukšlėjasi. Pagaliau neiškenčiu ir atsikandu. Kartu... Obuolys supuvęs... Kodėl? “ (Ten pat. p. 393.). Tokie jausmai užplūsta pasimetus, galbūt net suabejojus, dar tiksliau, išsigandus, kad praradai mylimą žmogų, kad daugiau jo nepamatysi, neišgirsi, neužuosi, nepaliesi... Suabejoji pasauliu, kuris, atrodo, susvyruoja po kojomis, regis, gyvenimas baigėsi tą pačią akimirką, kai suvoki tą baisią tiesą, jog tai, ką saugojai, puoselėjai, mylėjai, dingo... Apima baisi graužatis, ką padarei ne taip? Kodėl taip įvyko?... Susimąstykime kol dar nevėlu... Mylėkime dabar, džiaukimės šia akimirka, praleista kartu su mylimu žmogum, nelaukime rytojaus, nedelskime, jei norime padaryti kažką gero dėl jo... Neleiskime, kad mūsų meilė taptų snaige ar obuoliu, neuždelskime per ilgai...
„Meilė nepavaldi laikui. Meilė amžina. “ (Ten pat. p. 346.). Mylėkime ir būkime mylimi amžinai...