Gyvas žmogus

Tereikia pradėti rašyti. Bet man taip nuobodu. Ką tik šuo norėjo užšokt pas mane į lovą, bet persigalvojo. Priežastis yra. Tai lengvas tekstas. Nesunkus ir greitas. Tik man dar reikia sugalvoti. Šuo vėl atsistojo prie mano lovos, bet vėl neišdrįso užšokti. Ar tai atrodo per aukštai? Bet juk tai logika. Tai racionalu. Tokia prigimtis. Žmoniu prigimtis vystosi. Neaiškinsiu šio teiginio. Tai tik nepaprasta mintis. Ar tekstas ne per lengvas? Su kuo aš kalbu? „Paskambink“, - sako man. „Kam? „, - pasako kitas žmogus. O aš nesuprates sėdžiu ir žiūriu į juos. Jie tik tam ir yra, kad aš žiūrėčiau į juos. Toks jų egzistavimo tikslas, tokia jų trumpa aistra. Bet kodėl aš apie tai nerašau? Aš nerašau tam kam reikia. Aš turiu rašyti netaip. Kitam žmogui. Net ne kitam. Konkrečiam. Koks jis konkretus, jei aš jo nesu matęs? Ar tai ko nemačiau egzistuoja? Gal ir ne. Bet dėl ko as vis tiek apie tai užsiminiau. Ar tai jai turi būti skirtas tekstas? O kiti gali tik galvoti kam tiek daug klausimų pabaigoje? Nes visi klausimai yra atsakyti. Visi atsakymai turi klausimą. Net aš galiu turėti klausimą. Ar tada aš būsiu atsakymas? Gal ir taip. Norėčiau pamatyti gyvą žmogų. „Labas, aš gyvas“. Tada palaukčiau jo autobusų stotyje. Gyvas žmogus išliptų iš autobuso. Aš pamatyčiau pirmą kartą jį. Ir apkabinčiau. Priglausčiau prie savęs ir laikyčiau dešimt minučių. Ir sakyčiau gyvam žmogui: „Tu gyvas žmogus“. Ir tada paimčiau už rankos ir nusivesčiau išgerti kavos. Ir viskas. Toliau aš nieko nežinau. Kas bus tada? Tereikia tik sugalvoti. Bet „tereikia“ yra sunkus žodis. Šiame kontekste net neprotingas žodis. Ką man dar parašyti? Aš nežinau ką parašyti. Apie ką tu galvoji? Ką tu mąstai? Į ką žiūri? Ką veiki? Ką valgai? Ar galiu tau paskambinti? Šypsena. Daugtaškis. Paprastas taškas. Ir mintys mintys mintys...