Nenoriu eiti į darželį

“Kelkis, miegaliuk, jau laikas eiti, ” – žadina motina savo sūnų.  “ Mamyte, būk gera, netempk manęs į darželį” – bučiuoja vaikas savo mamą, apkabinęs jos kaklą. “Kodėl, sūneli? Ką ten padarei, kad nenori eiti? ”. “Aš nieko nepadariau. Nenoriu ten eiti. Aš būsiu vienas namuose, tik nevesk manęs ten, ” – jau pro ašaras prašo vaikas savo mylimos mamos. –“ Aš geriau visą laiką gulėsiu lovoje ir tylėsiu, tik nevesk ten manęs”. “Čia jau kažkas negerai, ” -  mąsto jaunoji mama. Juk ten taip gražu. Auklėtojos šypsodamos maloniai pasitinka vaikus. Čia tikriausiai vaikiškas kaprizas? “Ne, sūneli, į darželį tu eisi. Kelkis, aš padėsiu apsirengti, tik greičiau, nes per tave aš pavėluosiu į darbą. Na, skubame”. “Aš tuoj” – taria Andriukas ir šluostydamas ašaras palenda po antklode, dantukais įkimba į savo išlygintus baltinius ir ima juos draskyti. Medžiagos būta gana stiprios: išlekia tik sagos, ir nuo seilių bei ašarų marškinėliai sušlampa, bet neplyšta. Motina ateina prie vaiko lovytės, ir sako: ”Na ir puiku! Tu jau tikriausiai ir pats apsirengei, ir aš einu rengtis”. Tylu, negirdėti nė krepšt. Motina sunerimsta ir skuba į miegamąjį pasitikrinti, ar iš tikrųjų jos mylimas sūnelis pasiruošęs eiti į darželį. Čia ji aikteli iš nuostabos - sūnaus nė dvasios nelikę. Vietoj vaiko styro dar vakar išplauti, išlyginti, o dabar apdraskyti, suvelti jo baltinukai. “Andriau, ką tu čia išdarinėji, slepiesi po lova? ” – pažvelgia po vaiko lovyte, bet Andriaus ten nėra. “Neišdykauk, tu trukdai man eiti į darbą. Šito aš tau nebeatleisiu. Gausi dabar pylos ir baigsis tavo kaprizai. Na, kur tu! ” – jau piktai šaukia mama. Vaiko širdelė virpa iš baimės: “Aš čia, mamyte. Aš bijau! ”. “Ko gi tu gali bijoti, ar manęs? ”. “Ne, mamyte, aš bijau auklėtojos”. Motina aiškinasi toliau. “Juk ten taip gera, gražu. Pilna visokių žaislų, ” – ramina sūnų motina artėdama prie balkono durų. – “Iš tiesų, tu visas drebi. Tai ko gi slapstaisi? Ar diržo užsinorėjai, kad mane gaišini? Tu nesupranti, ką išdarinėji, varliuk, juk aš vėl pavėluosiu į darbą. Tai tik per tavo kaprizus. Ko nulindai į balkoną, juk ten šalta. Dar susurgti gali. Eikš greičiau! ” Vaikui surusena vilties kibirkštėlė. “Ar nevesi manęs į darželį, jeigu aš susirgsiu? ” – virpančiu balsu klausia Andrius. ”Na, ką čia sugalvojai? Greičiau, aš aprengsiu kitais marškinėliais. Skubėk, o tai tikrai paimsiu diržą, ” – nejuokais grasina mama. “O jeigu primuši, tai tada nereikės man eiti į darželį,.?  Mušk  kiek tik nori, tik palik manę namuose. Aš būsiu geras, gulėsiu lovytėje, tik palik mane namuose”. “Kas gi čia darosi? Tikriausiai turi temperatūros? Sėsk, aš pamatuosiu, gal ištikro susirgai? ” – paliečia motina vaiko kaktą. Motinai atrodo, kad kakta karštesnė, nei paprastai. “Vaikas tikriausiai serga, o aš jį dar baru, ” – susigėsta mama, kišdama termometrą po vaiko pažastimi. Dabar aš tave apgaubsiu antklode. Tu ramiai pasėdėk, jeigu bus temperatūros, tai  žinoma, niekur neisi. Sėdėk. Aš einu paskambinsiu į darbą, kad truputį pavėluosiu”. “Gerai, mamyte. Aš pasėdėsiu, kad tik termometras būtų toks geras ir parodytų temperatūrą, ” – atsako Andriukas ir galvoja, ką čia padarius, kad termometras jam padėtų neiti į vaikų darželį. Jis ištraukia termometrą iš po pažasties ir ima jo prašyti: “Būk geras, termometre, parodyk taip, kad man nereikėtų eiti į darželį. Aš tave pabučiuosiu. Tik būk toks geras, tu nežinai, kaip baisu man ten eiti, ” – bučiuoja vaikas stiklinį termometrą, bet pirštukai, dar drėgni nuo ašarų, neišlaiko termometro, ir tas nenaudėlis tik bumpt ant grindų ir  subyra į daugybę smulkių šukių. Žiūri Andrius į duženas ir pamato tarp jų blizgantį karoliuką. Nusimetęs antklodę, ima gaudyti nuostabiai greitą karoliuką. Mažais piršteliais gaudo karoliuką po aštrias duženas ir staiga sušunka: “Ai, skauda! ”. Basomis kojelėmis užlipo ant termometro duženų. Stiklo šukės susmigę jam į kojos paduką. Pasikėlęs kojelę, Andrius pamato kraujo dėmelę ant pado ir džiaugsmingai šaukia: ”Mamyte, kraujas! Dabar tu manęs niekur nevesi. Žiūrėk, mamyte, – kraujas. Koks jis raudonas! Jis dažosi”.  Mama pametusi telefoną, bėgte pribėga prie sūnaus ir žiūri nustebusi. “Tikrai kraujas! ” Po kojomis sutraškėjo termometro likučiai. “Tai tu sudaužei termometrą? “. “Ne, mamyte, jis nukrito tiesiai ant grindų. Aš tik norėjau pažiūrėti temperatūrą, o jis strykt ir nušoko ant grindų. Tai va, ir temperatūrą nusinešė. Mamyt, ten yra toks gražus karoliukas, tai gal jis turi mano temperatūrą“. „ Ką tu čia plepi. Gulk į lovą ir gulėk, aš iškviesiu gydytoją“. „Puiku! “ – sušunka Andrius ir lenda po antklode. Viltis vėl sugrįžta: „Gal gydytoja išgelbės mane nuo darželio? “ Pasidarė gera gulėti savo lovelėje ir saugiai jaustis namuose. “Kad tik gydytoja būtų gera ir pasakytų, kad man negalima keltis iš lovos, kad tik mano liga greičiau ateitų, kad tik nepavėluotų. Gal atsiras kokių nors išbėrimų. Bet juk aš galėčiau sugalvoti išbėrimą, tik reikia spalvoto plaumasterio ir pasidažyti. Va, tai ir bus mano liga. Reikia jai pavadinimo. Tegul bus pavojingas išbėrimas. Taip, tai iš tikrųjų puiku. Pavojingas išbėrimas. Bet kur paišyti išbėrimą – ant liežuvio ar ant kaktos? Juk gydytoja visuomet paprašo parodyt liežuvį. Tai va, aš ir parodysiu jai raudoną liežuvį. Ne, raudonas dar gali nepatikti gydytojai. Geriausia mėlyną, o kaktą padažysiu raudonai. Tai ir bus ta baisioji liga – išbėrimas. Puiku! ” - džiūgauja Andrius  ir iš laimės ploja rankutėmis. “Kas gi čia dabar, ko gi taip džiūgauji? ” – klausia mama. ”Man geriau sirgti, negu eiti į darželį. ” – ryžtingai pareiškia “ligonis”. “Na, pažiūrėsim, pažiūrėsim, ar tik nemeluoji. Gal savo nenorą dangstai išgalvota liga? ” – abejoja mama. “Ne, mamyte, ” – teisinasi Andriukas. – ”Juk tu pati  matei, kad patalas sukruvintas. O dar galvą taip skauda ir pilvelį skauda. ” “Pamatysim, sūnau, ką pasakys gydytoja. Jeigu apgaudinėji, oi klius, tai klius tau, ” – gąsdina mama. “Dabar, mamyte, aš norėčiau piešti. Juk piešti tai galima ir lovoje. Tiesa, mamyte? Gal mano liga nepavojinga, tai aš galiu sau piešti, ” – gudrauja mažylis. – “Mamyte, ar galima susirgti ilgam  ir visą laiką sirgti ir sirgti. Tai vis tiek geriau vaistus gerti, negu eiti į darželį. ” “A-a-a, štai kur tu suki. Tai gal tavo  liga ir yra nenoras eiti į darželį? Štai tau plaumsterisi ir popierius, gali sau piešti kol ateis gydytoja. O jeigu pasakys, kad tu sveikas, tai už apgaudinėjimą diržo neišvengsi. O gal diržas irgi geriau, negu eiti į darželį? ” “Ne mamyte, gydytoja juk gali apsirikti, juk gali nepastebėti mano ligos, o ir termometro gali neturėti, tai iš kur žinos, kad aš sergu. ” “O jeigu pasakys, kad tu tik apsimeti, tai kaip tada? ” – neatlyžta motina. “Mamyte, tada aš sutinku gauti diržo ir šiandien ir rytoj, ir dar daug, daug dienų. Mamyte, tu mušk ne taip smarkiai, bet per nugarą ar pilvelį, kad gydytoja matytų raudonas drūžes. Tada tai gal greičiau suprastų, kad aš labai  sergu. ” “Tu plepi tokias nesąmones, kad  nebežinau, ką ir galvoti. Dabar pabūk vienas. Manau, kad gydytoja taip greitai neateis. Aš bėgu į parduotuvę. Jeigu kartais ateitų gydytoja, tai įleisk, bet manau, kad aš pareisiu greičiau, ” – pažada mama. “Gerai, mamyte, tu neskubėk, aš gydytojos nebijau. Aš labai bijau seselės, tos, kuri duria, o gydytoja – tai tik liežuvėlio jai reikia ir pakvėpuoti, o daugiau nieko. Tai niekis. Aš moku kvėpuoti, o liežuvį parodyti tai vieni niekai. Aš ją įleisiu, juk žinai, kad moku pats atidaryti duris. Tik kad greičiau ateitų. ”
Motina glosto vaiko galvelę. Palaiko ranką uždėjusi ant kaktos ir, pagūžčiojusi pečiais, išeina į parduotuvę. Andriaus džiaugsmui nėra ribų. Jis šokinėja lovelėje ir išlipęs iš jos laksto po kambarį, birbdamas tarsi vairuotų mašiną. “Kaip puiku, kaip puiku tū-tū-tū. Aš vairuoju plieno žirgą, mano akys tiktai mirga tū-tū-tū, tū-tū-tū! ” Džiaugsmą nutraukia suskambėjęs skambutis. “Kas ten? Ar jūs, daktare? Palaukit, aš tuoj atidarysiu! ” – ir paskubom, pačiupęs raudoną flomasterį, išsiteplioja veidą, o su mėlynu – liežuvį. Nė nepasižiūrėjęs į  savo sugalvotus išbėrimus, nubėga ir atidaro duris. “Daktare, matot kaip baisiai aš sergu? ” –praneša “ligonis”. “Žinoma matau, kaipgi nematysi, ” – patvirtina gydytoja. – “Aš tave pirma nuprausiu, o paskui patikrinsiu. ” “ Ne, daktare, aš jau prausiaus, o čia tai didelis išbėrimas. Ar jūs matote? ” – rodo ištepliotą veidą.  “Taip, aš matau, bet dėl visa ko pabandykim nueiti į vonią, ” – nenusileidžia gydytoja.
Andrius visai nusimena ir nuleidęs galvą nutipsena į vonios kambarį. Pamirkęs ranką po vandens čiurkšle, brūkšteli sau per nosį ir jau nori eiti, bet gydytoja paima jį už rankos ir pati ima prausti veidą. Raudonas vanduo teka tiesiai į vonią. “Na, dabar nusišluostykim ir pasižiūrėkim, kas per liga užpuolė tokį gražų berniuką, ” – ramiai kalba gydytoja. “Daktare, juk aš galiu ilgai sirgti, man skauda galvą ir pilvą, tik nenoriu tų neskanių vaistų, ” – aiškina mažylis.  “Žinoma, neskanių aš nerašysiu ir iš viso nerašysiu, jeigu tu nesergi, ” – nuramina vaiką    gydytoja. “Sergu, daktare, aš labai sergu ir noriu ilgai  sirgti, kad tik nereikėtų eiti į darželį. ” “ Aha, štai kur pati didžiausia ir baisiausia liga. Nenoras eiti į darželį, ” – gydytojai viskas išaiškėja. “Daktare, rašykit kokius tik norit vaistus, tik išrašykit daug vaistų. O kol aš juos gersiu, ar nereikės eiti į darželį? ” – aiškinasi “ligonis”. “Žinoma, sirgdamas tai tikrai negali eiti, nes dar gali užkrėsti kitus vaikus, ” – patvirtina gydytoja. “Oi, kaip puiku! ” – iš džiaugsmo sublizga Andriaus akys. “ Na, gerai, eikš čia, arčiau lango, paieškosim, kurgi slepiasi tavo liga. ” “Čia, daktare, na čia, ant liežuvio, ” – rodydamas pirštu į iškištą mėlyną liežuvį šaukte šaukia Andrius. “Oi, koks mėlynas, tikriausiai teks operuoti. Tai guldysim į ligoninę? ” – rimtai sako gydytoja. “Ne, daktaryte, nereikia į ligoninę! Ne, aš netyčia palaižiau mėlyną pieštuką! ” –išsigąsta Andrius . “Taigi taigi, netyčia palaižei mėlyną pieštuką, netyčia su raudonu išsitepei veidelį. Tai viskas netyčia. Reiškia, esi sveikas, ” – paaiškina gydytoja. “Ne, daktare, man dar skauda pilvą ir galvą. Oi, kaip skauda! ” – dejuoja vaikas. “Matai, sakai, kad nereikia į ligoninę, o ligos ieškai. Tai kaip dabar bus? Sergi ar ne? ”  Andrius, nuleidęs galvą tyliai, vos girdimai pasakė, kad labai nenori eiti į darželį. “Tai kas ten tave taip skriaudžia? ” – susidomi gydytoja. “Auklėtoja mane vadina skundiku, liepia, kad vaikai su manimi nežaistų, liepia tik sėdėti ir sėdėti – daugiau nieko. O kai būna pienas su pluta, tai man liepia išgerti du puodelius, o kitiems tik vieną. Kai būna stora košė su dideliais spirgais, tai man reikia tiek daug valgyti, kad kartais išvemiu. Tada auklėtoja juokiasi ir visi vaikai juokiasi, pirštais rodo į mane ir visaip šaiposi, ” – skundžiasi mažylis. “O tu mamai sakei? ” “Kai pasakiau, tai  dabar auklėtoja sako, kad už tai, kad skundiesi, turėsi dar daugiau košės suėsti, va. Aš negaliu tokios košės tiek daug – man skauda pilvą. ” “Ir dabar dar skauda pilvuką? ” – teiraujasi gydytoja. “Ne, mama tokios storos košės neverda ir neverčia tiek  daug valgyti, kad vemčiau. ” “Štai kaip? Aš parašysiu tau vaistukų. Kol gersi, į darželį nereikės eiti, ” – pažada gydytoja. “O kai išgersiu, vėl reikės eiti į darželį? ” – baiminasi vaikutis. “Tai dar pažiūrėsim. O dabar truputį pakvėpuok. ”  “Aš galiu daug  įkvėpt, daktare, aš jau didelis. ” Gydytoja paklauso, paspaudo pilvelį ir ima rašyti. Tuo tarpu ir motina pareina. Andrius vos girdimai prašo daktarės nieko nesakyti mamai. “Žinoma, kad nesakysiu. Juk tavo liga išgydoma, ” – pažada daktarė. – “O dabar eik, uždaryk balkoną. ” Vos tik Andrius nubėga uždaryti balkono durų, daktarė pakyla ir ima su motina tyliai kalbėtis. Mama vis linkčiojo galva. Andriui nejauku, baugu, kad tik daktarė neišduotų jo paslapties mamai. Šiek tiek vaikui palengvėja, kai išgirsta daktarę išeinant pro duris. “Mamyte! ” – šaukia Andrius: ”Daktarė parašė man vaistų ir liepė niekur neiti. O, kai išgersiu visus vaistus, tai reikės vėl nueiti pas daktarę, ” – pranešė “ligonis”. “Gerai jau gerai, supratau. O rankšluostį kas nudažė, gal žinai? ” “Tai aš, mamyte. Man reikėjo raudonus spuogus nusiplauti. Taip sakė daktarė. ” “Tai niekis. Svarbiausia, kad tu sveikas, ” – apsidžiaugė mama. “Ne, mamyte, daktarė sakė pabūti namuose, kol visai pasveiksiu. ” “Pasižiūrėsim, kai tėvelis pareis iš darbo. ” “O daktarė nesakė, kad tėvelis žinotų apie mano ligą. Juk tu, mamyte, mane myli ar ne? Juk taip? ” – sunerimsta sūnus. “Taip, žinoma taip. Ir tėvelis tave myli. Tai mes rytoj ir vaistus nupirksim. Ar gerai, sūnau? ” “Žinoma, gerai. Tu, mano mamyte, pati geriausia, ” – glausdamasis prie motinos meilikauja Andrius. “O dieve, ” - galvoja motina. – “Čia taip arti tas vaikų darželis, taip buvo patogu. Tai ką gi dabar daryti? Teks ieškoti kito darželio. O jeigu ir ten tas pats, tai kas tada? Gal bandyti pasikalbėti su darželio vadovybe, gal į kitą grupę, bet kaip prikalbinti vaiką išvis eiti į darželį? Reikia pasikalbėti su psichologu, gal tai padėtų. Pažiūrėsim, ką tėvas pasakys. Reikia laukti ryto, gal abu ką nors sugalvosim. Gaila prarasti daug laiko vedžiojant vaiką kitur, bet ir vaiko gaila. Jis taip baisiai bijo to  darželio, kad naktimis pradėjo šlapintis į lovytę. Vos tik užmiega ir paleidžia savo kranelį. Tai gal iš tikrųjų, iš baimės pradėjo šlapintis? Anksčiau to nebuvo. Iš tikrųjų bėda, ” – mąsto moteriškė. – “Gal pasiklausinėti kitų vaikų tėvų. Gal mano Andriukas toks triušis – išsigando ir  dabar nesugeba savo baimės įveikti. Daktarė parašė raminančių, gal praeis ir viskas bus gerai? Netrukus ir tėvas sugrįš iš darbo, tada ir spręsim, ką toliau daryti. ”
Sugrįžęs tėtis pastebi, kad žmona susirūpinusi ir klausia: ”Gal Andriukas susirgo? Kas atsitiko? ”  Kur buvęs, kur nebuvęs  Andrius linksmai praneša: “Tėveli, aš sergu, todėl  neisiu į darželį. Rytoj mamytė nupirks vaistų. Aš ilgai sirgsiu ir būsiu namuose. ” Tėvas stebisi: “Na, čia tai naujiena. Mudu juk vyrai, ar ne? O vyrai neserga ir nesėdi namuose. Atsimeni, kaip mes vyriškai susitarėme – aš į darbą, o tu į darželį? ” Andrius nuleidžia galvą ir glaustosi prie mamos. Mama guodžia sūnų: “Matai, tėvelis apsiriko. Jis manė, kad tu jau didelis. O tu dar mažas, kai paūgėsi, žodį tesėsi. Juk taip? ” Andrius nudelbia akis. Dabar visa viltis – mama. Dėbčiodamas į tėvą, tyliai nukiūtina į miegamąjį, atsisėda ant lovos krašto ir nusiminęs  tabaluoja kojomis. Gal tėčiui pasakyti visą teisybę? Gal jis supras, kaip negerai ten, darželyje, kai visi juokiasi? O jeigu tėtis ims juoktis ir sakys, kad aš – triušis, kas tada? Ne, geriau tylėsiu. Kaip bus, taip bus. Geriau eisiu į lovą ir sirgsiu. Skubiai šmurkštelėjęs po antklode, Andrius pasijunta geriau. Mama su tėčiu kažką kalbasi virtuvėje, ginčijasi ir visą laiką  vienas kitą tildo: “Tyliau, dar išgirsti gali. Aš tiesiog negaliu suprasti, ko ten jam bijoti. ” “O tu nedarbingumo pažymą turi? – kreipiasi tėtis į mamą. “Ne, žadėjo išrašyti, jeigu Andriukas nenusiramins. Sakė keletą dienų reikia palaukti, pagerti raminančiųjų, gal praeis. Būtų geriau, kad tu kaip vyras vyriškai pasikalbėtum su auklėtojomis. Ką gi ten vaikas padarė? ” – svarsto motina. “Matai, brangioji, kai vaikas pasveiks, paimsim pažymėjimą kuo jis sirgo, o tada su vaiku abu nueisim. O jeigu susitaikys, nusiramins ir Andriukas, tai viskas bus gerai. Nereikės ieškoti ir kito darželio. O tu pasistenk pasikalbėti su vaikų tėvais. Kaip jaučiasi kiti vaikai? Gal Andrius iš tikrųjų perdeda? ”
Trinkteli durys. Turbūt mama išėjo? Geriau užmigsiu, nes, kai tėtis pradės klausinėti, tai vėl būsiu kaltas. ” – mąsto mažylis ir tyliai glūdi po antklode. Tėvas atsargiai prieina prie vaiko lovelės ir palengva pradengia užklotą: “Aš maniau, kad tu miegi, sūnau. Tai ko gi taip užsiklojai, juk tau tvanku? Sakai sergi, o gal labai nori miego? O gal supykai ant manęs? Na ką tu, juokų nesupratai? Juk aš pajuokavau, Andriau. Ar nenorėtum su manim pasikalbėti? Gal ateisi į mano lovą ir pasišnekėsim? ” Andrius jau nori šokti iš lovelės, bet kažin kaip susilaiko. “O jeigu tėvas ims barti, kur man tada dėtis? ” – svarsto Andrius. Andriaus tėvas tyliai ir kantriai laukia, ką pasakys sūnus. Gal jis pats papasakos, kas jam nutiko vaikų darželyje. Pasilenkęs pabučiuoja sūnų ir jau nori eiti į savo lovą. Tik Andriukas, kaip zuikis strykt iš lovelės, apkabina tėvo kaklą ir prisiglaudęs  tyliai pravirksta. Ašaros kaip pupos birte  byra iš jo vaikiškų akyčių. Tėvas apkabina sūnų abiem rankom, švelniai paglosto jo plaukus ir ramiai pasiteirauja: “Kas tau, Andriuk, kas tave nuskriaudė? Ko verki? Papasakok man, gal aš galiu padėti. ” “Tėveli, “ – jau kūkčioja sūnus. – “Aš nenoriu daugiau eiti į darželį. ” “Na gerai, nenori. Tai gal pasakysi, kas nutiko? Nenori, tai ir neisi. Tik neverk, mano mielas, o geriau viską paaiškink, kad ir kas bebūtų nutikę, ” – ramina tėvas. sūnų . “Tėveli, ar tau taip buvo? ” “Kaip sūneli? Papasakok. Juk mes draugai, aš juk niekada tavęs nemušiau, nebariau, tai kodėl mes negalim pasikalbėti. Nusišluostyk ašaras ir pasakok, aš viską suprasiu, tik sakyk tiesą. Melo trumpos kojos. ” “Auklėtoja meluoja, o jos kojos vistiek ilgos, ” – prieštarauja vaikas. “Matai, kartais taip atsitinka, bet su laiku ir auklėtojos kojos ims trumpėti, ” – šypsosi tėvas. “Tikrai, tėveli? Tai ji pasidarys maža mergaitė? ” – stebisi Andrius. “Na, sunku pasakyti, kokio trumpumo bus jos kojos, bet nuo melo tikriausiai sutrumpės. Na gerai, tai ką gi ta auklėtoja sumelavo? ” – teiraujasi tėtis. “Ji sako, kad aš skundikas ir liepia vaikams šaipytis iš manęs. Vaikai visaip juokiasi, pirštais rodo ir vadina mane skundiku. Liepia vaikams nežaisti su manim, nes aš negeras ir nemyliu auklėtojos. Stumia mane, sako, eik sau, skundike. Neleidžia man imti žaislų, o tik sėdėti ir sėdėti ant kėdutės, visą laiką būti nubaustam. Aš noriu žaisti, o vaikai sako, kad aš esu nusikaltėlis ir kai užaugsiu, įkiš mane į kalėjimą. Tėveli, aš nenoriu būti nusikaltėlis, aš nieko blogo nepadariau, tik pasakiau teisybę, ” – guodžiasi vaikas. “ Nusiramink, sūnau, papasakok viską, už ką tave vadina skundiku. ” “Tai kad aš nežinau, vadina ir tiek. ” “Ar tu nenujauti? ” “Ne, tėveli, anksčiau Valius buvo skundiku vadinamas. Dabar Valiaus jau nėra mūsų grupėje. Jis buvo geras mano draugas. Valiaus mama  kartą  paklausė, ką  Valiukas padarė, kad jį nubaudė. Aš nežinojau,  taip ir pasakiau, kad nežinau. Auklėtoja pašaukė mane iš rūbinės ir apšaukė, kad aš skundikas. Liepė sėdėti ir tylėti, o kiti vaikai tai gali kalbėti ir žaisti. Paskui barė mane ir sakė, kad visada turėsiu sėdėti. Vaikams liepė nekalbėti su manim, nes esu skundikas. Vaikai taip ir daro. Jeigu kas arčiau prieina, tai irgi sodina ant kėdutės, o sėdėti niekas nenori. Ingutė buvo pabėgusi, kai ją sodino sėdėti, tai šeimininkė sugavo ir atvedė atgal į grupę. Pasodino ją žinai kur? Ogi tualete. Ir šviesą užgesino. Ji taip garsiai ir ilgai verkė. Kitą dieną į darželį nebeatėjo. Jos mama barėsi su auklėtoja. O Jurgiuką, kai bandė pabėgti, sugavo vedėja ir liepė nusimauti ne tik kelnytes, bet ir trumpikes. Seselė atnešė Jurgiuką pliku užpakaliu. Jis spardėsi, klykė, bet seselė laikė jį už rankų. Visi vaikai tylėjo, o auklėtoja juokėsi ir sakė, kad nupjaus pempaliuką, jei dar kartą bėgs. Po to atėjo vedėja ir barė auklėtoją, kad nežiūri vaikų. Vaikai labai gailėjo Jurgiuko. Auklėtoja visus nubaudė: teko visiems sėdėti ant kėdučių prie stalo. Stalo viduryje buvo padėta knygučių, tik negalima buvo jų liesti. Kas išdrįsdavo, gaudavo per pirštus. Kai auklėtoja supyksta, tai būna taip baisu. Aš užsimerkiu ir sėdžiu, bet taip ilgai reikia sėdėti, kai kiti vaikai žaidžia. ” “O ar kada nors auklėtoja būna gera? ” – pasiteiravo tėvas. “Būna gera, kai būna šventė, gimimo diena. Tada  šeimininkė atneša auklėtojai gėlių, saldainių, o vaikams tortą. Duoda visiems po mažą gabaliuką, o šeimininkei, tai didelį duoda. Auklėtoja pasiima tortą su  visa dėže. ” “Tai sakai, kad auklėtoja pikta? ” – susirūpinęs klausinėjo tėvas. “Tada, kai būna tortas, būna geresnė. Kai vaikų mamos atneša jai saldainių irgi būna geresnė, tik neilgai. Ji pyksta ir pyksta ant mūsų ir ant šeimininkės. Jos taip dažnai barasi. Vieną kartą šeimininkė tėškė grindų skudurą ant stalo ir sušuko: “Pasiusk tu sau! ” “Tai ko jos pykstasi? ” “Tai, kad nežinau. Kai reikia valgyti storą košę, tai vaikai kartais išvemia. Aš irgi išvėmiau. Tai sakė, jeigu dar kartą išvemsiu, tai reikės sulaižyti. ” “Eik, jau eik, ar tik neperdedi? ” – abejojo tėvas.  “Ne, tėveli, aš nenoriu daugiau eiti į tą darželį, ” – verkšleno vaikas. Tėvas bandė surasti išeitį: “O į kitą darželį ar eitum, jeigu nebūtų tokios piktos auklėtojos? ” “Ne, tėveli, aš geriau miegosiu visą dieną. Gersiu vaistus, tik nenoriu eiti į darželį. Ten taip nuobodu ir liūdna, tik sėdėk ir sėdėk. ” “Ar tik tu vienas sėdi? ” – stebėjosi tėvas. “Ne, kiti sėdi prausykloje, kiti tualete, žaisti galima tik po vakarienės ir jeigu nesi nubaustas. O jeigu nubaudė, tai tada reikia sėdėti  tualete arba prausykloje, pasidėjus rankas ant kelių. ” “Kodėl ten, o ne grupėje? ” – toliau klausinėja tėvas. “Matai, tėti, jeigu būsi nubaustas grupėje, tai atėję tėveliai pamatys, o į tualetą tėveliams eiti negalima. Tai ir niekas nemato, ” – paaiškino vaikas. “Šit kaip? ”- nusistebėjo Andriaus tėvas. “Tėti, tik tu nepasakyk auklėtojai, o tai mane įkiš į tamsų kalėjimą ir sakė, kad iš ten niekas gyvas neišeina, ” – baiminosi berniukas. “Nebijok sūnau, aš sugebėsiu tave apginti. Be manęs į tą darželį nei kojos nekelsi, ” –pažadėjo tėvas. „ Ar tikrai tėveli? Ar tikrai aš nebeisiu ten daugiau? “ „Tikrų tikriausiai, “ – patvirtino tėvas. „Koks tu geras, tėveli. Tu pats geriausias. O  kai tu išeisi, mamytė mane vėl nuves, “ – baiminosi sūnus. „Nenuves, nebijok. Aš paaiškinsiu mamytei ir mes neduosim tavęs egzekucijoms. “ „Tėveli, kas tos egzekucijos? “ „Tai toks vaikų kankinimas. Ačiū, sūnau, kad tu man papasakojai. Visada reikia viską sakyti tėveliui, mamytei ir mes tave suprasim. “ „O auklėtoja ar nesužinos? Aš labai jos bijau. Gaila, kad Jurgiukas neturi tokio gero tėvelio kaip tu. Gal jau nupjovė jam pempaliuką, nes jis daugiau nebeatėjo į darželį. Jis buvo mano draugas, “ – susirūpino vaikas. „Nenusimink, surasim mes tavo draugą ir vėl galėsit draugauti, “ – pažadėjo tėtis. “Ne, geriau neiti į darželį, aš bijau auklėtojos. Bijau tamsaus kalėjimo, iš kurio niekas nebegali išeiti. “ „Tai tik gąsdina, niekas neturi teisės taip žiauriai bausti vaikų. “ „O gąsdinti ar galima, tėveli? “  „Neturi teisės nei gąsdinti, nei bausti, nei kelnaičių numauti - tai nusikaltimas prieš vaikus. “ “Tėveli, ar auklėtojos niekas negali nubausti? Ar jos į tamsų kalėjimą neįkiš niekas? “ “Nežinau, bet atsiims ta piktoji auklėtoja, už viską atsiims. Niekada nieko nebijok. Juk tėvų pareiga ginti ir saugoti vaikus nuo visokio blogio. “