Perdeti jausmai?

Mano vardas iš tiesu,
Nesako nieko apie tai koks aš esu...
Tukstantį ir vieną kart aš tau sakiau,
Myliu už savo gyvybę tave labiau...
Nemanau, kad tai padėjo,
Kol tavo akys nepraregėjo,
Jau daug zmonių dėl to kentėjo,
O kas ju pasigailėjo?
Tavo siela šviesiausia tarp žmonių,
Tamsiausia tarp angelų...
Meilė-stai kuo tu vardu!
Šviesybę tarp žmonių,
Tu skausmas angelų...
Meilė, kaip žmonės pasakytu,
Tai nuostabu,
Tai žemiška,
Be galo tai žavu...
Bet taip nėra juk iš tiesų,
Pasakyt as tau galiu...

Danguj nėra nei pykčio nei meilės,
Ten tik sielos visu žmonių,
Saugomos žavingu sargų...
Štai taip mano žmonės paragave tikrosios meilės,
Del to išsiskyre jie nepakelia vienatvės...
Del to jie nusižudo net vidurį gatvės...
Jausmai mano,
Protas mano!
Nesipykit jus abu daugiau,
Nenoriu aš kentėt labiau!
Jei jus abu nebesirietumėt
Mylet ir mastyt gal sugebėtumėt!
Del jusų nesantaikos klaikios,
Nebėra vaizduotės manyje lakios!

Mazyte mano, tik tu tai pataisyt gali,
Jausmų ir proto deivė tu esi...
Už gamta, dangų daug gražesnė!
Ir vidumi už Marija skaistesnė!
Tik tavo norai tampa tikrove,
Tik mano meilė atneštų tau šovę!
Tik tu esi mano širdies valdovė...
Galiausiai tik tu tiek daug atstumei,
Tiek daug žmoniu nugrūmei...
Visi iki vieno,
Jie tenorėjo vieno!
Visi iki vieno,
Jie bėgo ir nebeliko nei vieno!
Aš likau...
Aš ne iš tų,
Kuriem tu duodi lupas savo paragaut!
Aš ne is tų,
Kuriem tik kuną tavo reikia gaut!
Aš vienas iš tų,
Kuriuos tu sapnavai tiek naktų!
Aš vienas iš tų,
Kuris uždegs tavo širdį ir amžinai norės būt kartu!