Gyvenimo kelias

Matosi mano pėdsakai
Įspausti į žemę.
Taip sunkiai per gyvenimą einu
Nematydama kelio galo.

Jau pavargau ir noriu pailsėti,
Bet laikas vis spaudžia
Ir ragina mane
Eiti pirmyn ir pirmyn.

Gal būtų lengviau
Jei būtų mažiau posūkių
Ir akmenuotų keliukų,
Jie tik dar labiau nuvargina.

Jau kojos sutino ir batai nutrynė,
Bet vis nestoju ir einu tolyn
Bandydama įrodyti, kad esu stipri
Ir niekas negali manęs sustabdyti...

Bet juk esu žmogus
Negaliu būt visada stipri,
Juk kelias kartais nusuka
Kur būna sunkių ir be vilties duobių.

Gal ir aš ne visada esu teisi,
Ir nevisada einu tiesiai.
Būna, kad ar kairiau ar dešiniau nusuku,
Bet vėliau gailiuosi.

Taip vis ir einu
Nežinodama kada kelias baigsis.
Juk šis kelias lygiai toks pat,
Kaip gyvenimas kurį aš gyvenu...