Antrasis kontaktas

Koridoriuje, vedančiame į gyvenamuosius korpusus buvo tuščia. Tik Jurijus Michailovičius Griaznovas, Erdvėlaivio „Strelka ir Belka“ antrasis bort-mechanikas, kuitėsi prie atidaryto liuko. Žinoma, antigravitacinis kostiumas dalykas patogus, tačiau nuo stovėjimo ant lubų vistiek svaigo galva. Tiksliau jis ne stovėjo, o klūpėjo, palinkęs prie atviros angos, iš kurios kyšojo begalė įvairiausių kyštukų bei kabelių. Greta jo, įmauti į antigravitacinius įdėklus, gulėjo plaktukas bei replės.

- Kūno taip lengvai neapgausi, jei verch nogami, tai verch nogami, - sumurmėjo panosėje Jurijus Michailovičius, kurį įgula paprastai vadino Dėde Jura.

Jis nekentė šio darbo ir jau kurį laiką galvojo išeiti į senai užtarnautą pensiją, įsigyti namelį, kurnors prie Čiukčių jūros ir praleisti likusiąją gyvenimo dalį gaudant lašišas bei eršketus, auginat vaikus. Tiesa, jis nebuvo įsitikinęs, kad yra pakankamai pajėgus tiems vaikams pradėti, tačiau apie tai stengėsi negalvoti. Namie Kazanėje jo laukė mylinti žmona Larisa Borisovna.

– Tvaju mat, - susikeikė, kai „įžulus“ laidas išsprūdo jam iš rankų ir pasislėpė kažkur liuko gilumoje.

- Nivizucha užpuolė, Dėde Jura? – Antrasis laivo pilotas, Aleksandras Ivanovičius Piatuškinas, pasirodė koridoriuje vienais apatiniais. Komanda jį vadino paprastai – Piatušoku, tačiau, be abejo, niekuomet neminėjo šios pravardės jam esant.

Jo kajutė buvo viena iš pirmųjų, tad bort-mechaniko keliamas triukšmas neleido jam miegoti. Rankoje Saša nešėsi buteli baltosios.

– Baisiai triukšmauji, nusileisk, - geras žmogus buvo tas Aleksandras Ivanovičius. - pailsėk, sveikata pataisyk.

Ilgai raginti Jurijaus Michailovičiaus nereikėjo. Prisegęs prie lubų magnetinio troso galą, jis patikrino laikiklius ir, atjungęs antigravą, nusliuogė ant grindų.

- Maladec, Saša. Tu visada laiku. Tu plačios dvasios žmogus! – Jurijus Michailovičius plačiai išsišiepė savo bedante šypsena, tiesdamas ranką link butelio.

Žmonės jie buvo paprasti, tad susėdo čia pat, tiesiog po makaluojančiais laidais ir ėmė bendrauti. Po kurio laiko Aleksandras Ivanovičius, subėgiojęs iki savo kajutės atnešė dar vieną butelį.  Laikas neprailgo.

*****


- Kažkokie idiotiški laidai sukniso visa vakarą, zakarotylo, vadinasi! Kanalizacija, matai, neveikia! O kad mane bufetininkė Nadiuška prieš dvi savaites kavos su likeriuku kvietė, tai jiems, matai, spjaut! – Nuoširdžiai guodėsi Dėde Jura, apsikabinęs miegantį antrąjį pilotą Aleksandrą Ivanovičių. - Bet nieko, pirmą kontaktą jau sutvarkiau, o tuoj ir antrąjį rasiu, - tęsė pokalbį su nebyliu kolega, retkarčiais pakeldamas tuščią degtinės butelį prie lūpų ir kiekvieną kartą nustebdamas, jog išganingojo skysčio nebėra.

Staiga iš laivo garsiakalbių pasigirdo šianakt budinčio leitinanto-bocmano Nikolajaus Anatolijevičiaus Potapkino balsas:

- Dėmesio! Įgula, kalba budintis leitinantas-bocmanas Nikolajus Anatolijevičius Potapkinas. Nepaprastoji padėtis numeris du. Prašau visus per penkias minutes prisitatyti į savo postus. – Budintysis pakartojo pranešimą tris kartus.

Ramios nakties tylą pakeitė besidarinėjančių durų bei skubančių žingsnių garsas. Netikėtas pranešimas kiek prablaivė Jurijų Michailovičių Griaznovą ir jis staiga suvokė, kad bet kurią akimirka koridoriuje gali pasirodyti „Strelkos ir Belkos“ kapitonas Fiodoras Vasiljevičius Šyrokosumkinas, o tada jau bus. Ir už tuščius degtinės butelius, ir už miegantį Aleksandrą Ivanovičių – už viską klius jam, vargšui Dėdei Jurai.

Laikydamasis sienos Jurijus Michailovičius atsistojo, nužvelgė situaciją ir nusprendė, kad pirmiausiai reikia pašalinti įkalčius. Sunkiai pasilenkęs, jis pakėlė abu butelius, apsižvalgė. Pilkose koridoriaus sienose nebuvo nė menkiausios skylutės, kur būtų įmanoma juos paslepti. Staiga jam šovė geniali mintis. Svyruodamas jis šiaip taip nusigavo iki nuo lubų kabančio magnetinio lyno, prisegė laikiklius ir, paleidęs keltuvą, užsliuogė iki lubų. Tuomet, kurį laiką pasikrapštęs pašonėje, šiaip ne taip įjungė antigravą, apsivertė ir tvirtai atsistojo ant kojų. Galva svaigo kaip niekada, tačiau, sukaupęs paskutinius valios likučius, jis sukišo abu butelius pro liuką lubose. Ir pačiu laiku.

Po juo bėgiojo įgulos nariai, pakeliui užjaučiančiu žvilgsniu permesdami ant lubų svirduliuojantį antrąjį bort-mechaniką bei pasienyje miegantį Aleksandrą Ivanovičių Piatuškiną. Keletas net numetė kandžias replikas, tačiau visi perdaug skubėjo, kad gilintųsi į situaciją.

Štai tuomet pasirodė kapitonas Fiodoras Vasiljevičius Šyrokosumkinas, kurį įgula paslapčia vadindavo Fiodoru Sumkinu. Sustojęs jis nužvelgė į miegantį antrąjį pilotą, o tuomet pasisuko į vargša Jurijų Michailovičių.

- Vėl Piatušokas prisisrėbė? – jo balsas nežadėjo nieko gero.
- Ja ničevo ne znaju, on takoj prišol... – Rusiškai sumurmėjo bort-mechanikas Dėdė Jura, iš išgasčio pamiršęs universaliąją kalbą, kuria jau šimtmečius kalbėjo visa žmonija.

Apdovanojęs jį rūsčiu žvilgsniu, kapitonas Fiodoras Vasiljevičius įbedė akis į iš liuko lubose maskatuojančius laidus.

- O tu? Problema su kontaktais uladil?
- Dar nevisai, bet jau sutvarkiau pirmąjį trumpinimą, - išlemeno Jurijus Michailovičius, - vot, tuoj surasiu antrąjį ir kaip mat bus tvarka.

- Tu man žiurėk, kad po dešimties minučių tualetai veiktų normaliai, kitaip... – „Strelkos ir Belkos“ kapitonas pagrūmojo pirštu ir nuskubėjo koridoriumi tolyn, kažką murmėdamas apie nuolat prisigeriančius gaidžius.

Dėde Jura drebančiomis rankomis susirado antrąjį užtrumpinusį laidą ir ištempė lauk kiek tik įmanoma. Pasirodė, kad susvilęs geras pusmetris, jei ne daugiau, nes sudegusio laido galas pasislėpė už liuko krašto ir niekaip nesidavė ištraukiamas. Riebiai nusikeikęs antrasis bort-mechanikas sugraibė reples ir iškirpo matomą sudegusį gabalą. Tuomet įkišęs abi rankas susirado pažeistąjį kabelį ir apgraibomis nukirpo dar gabalą. Ištraukęs išsišiepė patenkintas – sudegusio laido buvo tik apie pusę, o likusi dalis sveika. Abiem rankom apsiieškojęs antigravitacinio kostiumo kišenes jis susirado prietaisą, skirtą kištukams prie laidų tvirtinti, ir ėmėsi darbo. Pirmiausiai antgalį uždėjo liuko viduje esančiam laidui, paleido pastarąjį ir ėmėsi išorinio gabalo. Bort-mechanikas Jurijus Michailovičius nežinojo, kad liuko viduje kabelio galas nukrito tiesiai į tarp abiejų butelių telkšančią degtinės balutę, taigi ramiai pritvirtinęs antrąjį kyštuką ir apgraibom susiradęs pirmąjį, sujungė juos, užfiksavo.

Sujungimo metu per rankas kirto silpnutė elektros iškrova. Bloga nuojauta apėmė Jurijų Michailovičių Griaznovą, tačiau tuojau pat stipriai supykino. Skubiai sukišęs laidus į vidų ir užtrenkęs liuką, jis atjungė antigravą ir nusliuogė žemyn. Atsisegęs laikiklius, dar akimirką pasvyravo, o tada visu greičiu nuskuodė „patikrinti“ ar tualetai iš tiesų veikia.

*****

Atsikrenkštęs kapitonas Fiodoras Vasiljevičius kreipėsi į savo įgulą:

- Draugai. Jūs visi puikiai žinote, ką reiškia nepaprastoji padėtis numeris du. Taip pat visi žinote, kad pirmąjį kontaktą su svetimomis kosmoso rasėmis užmezgė JAV. Tačiau kapitalistai jankiai susimovė ir mūsų garbingai valstybei teko numušti tolstantį priešiškai nusiteikusį ateivių kosminį laivą, kuris kėlė grėsmę visos žmonijos išlikimui. – Šyrokosumkinas tapo kapitonu ne atsitiktinai. Jis buvo puikus oratorius. – Na, bet tai kiekvienas jūsų sužinojo kosmoso akademijoje Baikanure. Šiandien mes turime progą viską pakeisti. – Jis nusišypsojo kameros objektyvui, o tuomet pakiliu balsu pratęsė: - Pastebėtas sparčiai artėjantis kūnas. Prietaisai rodo, kad tai dirbtinis tvarinys. Užfiksuotas nevienodo lygio energijos srautas, sklindantis nuo kūno. Taigi, draugai, šiandien - neilinė diena! Mes pagaliau sutikome svetimą protą!

*****

Mažytė kibirkštėlė keliavo tarp laidų, stebuklingu būdų išvengdama visur esančių saugiklių. Srovės nelygumai pamažu augo.

*****

-  Fiodorai Vasiljevičiau, ateivių kosminis laivas siunčia radijo bangas. Jie bando užmegzti kontaktą! – tiesiog sukrykštė iš džiaugsmo leitinantas-bocmanas Potapkinas.

- Nikolajau Anatolijevičiau, įjunkite vaizdo signalą, pasitikime svečius iš kosmoso plačiomis rusiškomis šypsenomis! – Įsakė erdvėlaivio „Strelka ir Belka“ kapitonas Fiodoras Vasiljevičius Šyrokosumkinas, tačiau tą akimirką kibirkštis pasiekė pagrindinį laivo generatorių.

*****

„Giliavandenės Žvaigždės“ valdymo patalpoje susibūrusi grupė varliažmogių neramiai žvalgėsi, laukdama atsakymo į išsiūstą radijo signalą. Tačiau staiga pagrindinį pulto ekraną nušvietė didžiulis sprogimas.