Šią dieną vėl pakeitė vakaras, mane ir vėl užliejo abejingumas pasauliui, jaučiau, kad gyvenimas nebegali būti geresnis, nesiskundžiu esama padėtimi, nes žinau, jog ryt gali viskas pasikeisti į blogąją pusę. Sedžiu tamsoje ir atsimenu naktį sapnuotą sapną: virtuvė, pusryčiaujanti šeima, matau juos ir suprantu, kad tai mano šeima. Jie kalbasi, tik niekaip nesuprantu apie ką. Staiga pastebiu, kad prie virtuvės stalo nėra vietos man, visaip bandau jiems sakyti, kad noriu būt kartu, bet jie manęs negirdi, bandau atkreipti jų dėmesį, bet jie manęs nemato, nepastebi. Staiga man ateina į galvą mintis, jog aš galiu būt vaiduoklis - nematomas, nepastebimas, pilkas, kurio egzistavimu netiki niekas, net ir jis pats...
Staiga mano niūrias mintis nutraukia vyriškų kvepalų kvapas. Tada suprantu, kad kažkas praėjo laiptinėje ir nejučiomis prisimenu dienos įspūdžius. Vyriški kvepalai: tokiais pačiais kvepalais kvepinasi ir mano dėstytojas universitete - dabar jie madingi. Atsimenu, kaip jis pakvietė mane atsakinėti, atsimenu, kaip bijojau suklysti, ir atsimenu, kad jis žiūrėdamas į mane niekaip negalėjo atsiminti mano pavardės - jis man dėsto beveik metus, mato mane beveik kievieną dieną, bet neatsimena mano pavardės, todėl parodo į mane ranka ir pasako ne tą pavardę, jis pavadina mane mano grupiokės pavarde. Žinoma aš neįsižeidžiau, juk klysti žmogiška, visi klysta, ir tai visai suprantama - juk dėstytojas vienas, o studentų šimtai. Bet dėl to man norėjosi klykti, kad čia esu aš, ne kažkas, o aš - kodėl tu, žmogau, nenori atsiminti tokio dalyko, kodėl visi žmonės mane stumia į užmaršti - visi tolimi ir artimi, svetimi ir savi, o gal ir aš pati save stumiu į užmaršti atsiribodama nuo visų šalta abejingumo siena? Ta siena išties nėra siena, tai yra tarsi riba, bedugnė skirianti mane nuo pasaulio, socialinio autizmo praraja, gazdinanti mane ir tuos, kurie nori ją peržiangti, ji mane atkerta nuo realaus pasaulio primesdama man išgalvotus įsitikinimus, normas, susikurtas iliuzijas ir versdama vadovautis mano pačios susikurtais žiauriais, šaltais ir griežtais idealais. Tai mano proto kalėjimas, kurį susikūriau pati norėdama apsisaugoti nuo žiauraus pasaulio ir piktų žmonių. Įsakiau sau nieko nemylėti, uždraudžiau sau nekęsti, priverčiau save prie nieko neprisirišti, bet laimingesnė nepasidariau, aš pasislėpiau savyje, neberandu kelio iš labirinto, kuriame paklaidinau savo jausmus, jie pasiklydo ir jų niekas neberanda, jie pakliuvo į vietą, iš kurios niekas negrįžta, į prarają...