Jo pokalbis su savim

Nemanei, kad tau lemta mokėt už viską,
Kol jie neatėjo ir nepasiėmė ką palikai.
Sakei, kad nereiktų tavęs testuot šiandieną,
Bet pamenu, vakar sakei kitaip!

Buvo geri laikai,
Kol tu  proto netekai.
Visi prisiminimai ir gražios dienos,
Dabar tik laša is tavo sielos.
Kaip piliulė kurios negali praryti,
Kuri jau ruošias tave patį suryti…

Negali gyvent tu be melo,
O dabar tas melas seka paskui iki pragaro!
Manau tu jau puikiai žinai,
Kai tavo vidus dega
Kaip norisi elgtis šaltai,
Bet ne visi tai geba…

Slepiesi tu
Už savo igrisusių melų!
Ir net nežinai kodėl
Peržengei linija vėl!
Isipynęs tarp savo melų,
Pasiklydai tarp šaltų sarvų!

Nelemta tik tiem meluoti,
Kuriem lemta dangui gatves sluoti…
O kaip dabar suprasi
Ar TU bent iki tiek dasikasi?