Tu tyliai sau prisipažįsti

Ir nieko naujo čia nepasakysiu,
Tik vėl naujai aš meilę aprašysiu.

Kaip lobį Ją semi rėškučiom, saujom
Kaip Paulius maldoje tiki vien Juo.

Patamsiuose iš nieko kibirkštį skeli –
Lyg šviesą tunelio gale uždegti nori.

Tu juk tiki, kai vaikas šaukia – mama,
Ir šypseną matai ant rankų supdama.

Praėjęs laikas tėvui jausmą subrandina –
Po truputi, kaip perlą vandenynas.

Pasaulis meilės nusipelnęs tavo
Vis nesibrangina pajuokt, pamokyt.

Dėkingas klaidai, tarsi duonai kasdieninei,
Be jos kaip aklas tu pasaulį pažinai.

Tėvynei draugas, draugas ir tėvynė
Ištikimybės siekia tavo amžinai.

Ir vėl sakysi – svetima, netikra,
Kažkur girdėta ir regėta neseniai.

Bet ar tikrai taip atsibodo tau mylėti?
Jei sieki, nori ir tiki labai.

Tu meilę tyliai sau prisipažįsti,
Uždegdamas kažką svarbaus širdy.