Valentino dienai skirtas kūrinys

Jis pabučiavo ją ir pasakė: kokia tu graži. Ji buvo apdegusi kojas ir įtarė, kad štai jis sumelavo.
Ar tu nejauti, kai ją glamonėji? Jos susiraukšlėjusios odos, ar neskauda tau rankų?
Jis pasakė aš nežiūrėsiu ir ji buvo rami: jis nemato. Gerai, kad nemato. Bet tie jautrūs pirštūs galiukai... Tie patys jautriausi slenkantys jos oda...

Nieko nebus – ji tarė. Jokio meilės pusdienio.
Nebus. Nenoriu. Užtenka visa to. Tai pažeminimas.

Jis norėjo kalbėtis. Jam patiko retkarčiais ją pakankinti, juolab, kad pats nesijautė tobulas.

Aš atsinešiau ją iš vaikystės. Mūsų namai stovėjo šalia. Mes buvome kaimynai. Nuo septynių metų. Ir meilė. Aš prisimenu gaisrą. Ji mano draugė ir panelė. Oficialiai.

Mes vaikštome vienas pas kitą palei tvorą.
Mes esam kartu.

Kartais aplankom kokią kavinę.

Intymiame pasaulyje mes esame atsiskyrę. Nes aš niekada nesuprasiu jos skausmo.
Aš tik žinau, kad labai mėgstu žiūrėti į jos apdegusias kojas, o jei jos būtų neapdegusios, man tai nieko nekeistų. Aš suvokiu dabar tai negražu. Labai negražu ir jautru. Bet geidulys.

Ir visa tai gražiai pasibaigtų. Ramybe lovoje.
Jei ne jos nuolatinis atsitraukimas ir pasitraukimas, kitos erdvės ieškojimas. Reikėtų pasikalbėti su psichologu arba su juo.
Ji su manimi nekalba.

Nėra čia ko kalbėti. Tiesiog.
Su Valentino diena! Mano meile...