Istorija iš praėjusių metu

Nežinau ką daryt
Vėl tavęs nesupratau
Tu dar keistesnė nei anksčiau
Neiškęsiu to daugiau
Darosi jau per sunku
Taip gyvent nebegaliu
Aukosiuos dėl tavęs
O mano nervai ir širdis neištvers

Prašau nesmerk manęs
Nekaltas aš nei tu
Neieškokime šioj situacijoj kaltų
Tarkim gyvenimo dalia

Atėjusi nelaukta lyga...

Gydytojai nesuprato
Pirmą kart jie tokia lygą mato
Simptomai beprotystes na ir kas iš to
Iš kur jie atsirado? Juk mergina jauna
Nesirgus, nesutrenkta galva
Kiti kalbėjo tokia Dievo valia

Nepalikau tavęs beprotnami
Išrašytais vaistais gydeisi namie...

O toliau tik viskas pablogėjo
Jokie vaistai ir gydymai nepadėjo
Tu imdavai peilį, daiktus aštrius
Kai paklausdavau kam tau jie?
Juos mesdavai kur tik paklius
Girdėjai balsus tau rūpėjo tik jie
Atsikeldavai naktį draskydavai sienas
Rašei ant langų paėmusi rašalą venos

Gyvenau viltimi, kad pasveiksi...


Kai pradėjai žaloti save
Negalėjau ištvert tų vaizdų akyse
Buvo baisu palikt nors sekundei vienai
Juk nepaliksiu darbo reikia gyventi kažkaip
Taip trejus metus
Nebūtum pradėjus savęs žaloti
Bučiau gyvenes toliau dar ilgus
Bet taip, atleisk Mergyte prašau
Mano nervai neatlaikys to daugiau
Vos pats nenušokau nuo stogo
Koks tikslas abiems išeiti iš proto?
Kreipiaus į gydytojus
Teko nuvežti į psichiatrijos namus
Aš tik buvau tau artimas žmogus
Atmintį išvis praradai, manęs neatpažinai
Kas gali būt skaudžiau už tai
Gydytojai sakė sunkiausia lygonė buvai
Nebegalėjau lankyt pamatęs tave tokia jaučiausi blogai...

Kodėl kaip myli visą širdimi?
Turi kas nors atsitikti
Ir nieko negali padaryti
Miršta visos mano svajonės
Ir klausiu Dievo kodėl
Juk buvom laimingi du žmonės
Negirdžiu jokio atsakymo kažkodėl
Jeigu jo čia išbandymai siusti
Tai tegu juos priima kiti
Tikėjau juo ilgai ir labiau nei visi
Siunčiu po velniu Dieva
Ir žmones visus
Mano mylimoji nors ir gyva
Jį išprotėjus jai nusispjaut į visus...

Kodėl taip atsitinka paprastiems ir geriems
Ne žudikams maniakams visokiems
Kaip prarandi mylimą žmogų
Pradedi kaltint visus
Pagalvoji tu dar jaunas viskas prieš akis
O tiek jau išgyveno ištvėrė tavo širdis...

Be mylimo žmogaus nėr ateities
Aplinkui džiaugiasi visi tik ne tu
Nėr dėl ko gyvent neturi net vilties
Piktis užlieja beprotis virstu
Kodėl kažkas ją atėmė nesuprantu
Niekas nepadeda suprasti saves
Nežemiška skausmą jaučiu
Pradėsiu žudyti visus su pikčiu
Kad ir kiti žmonės pajaustu
Ką reiškia gyvent kitokį gyvenimą nei jų
Žmogžudystės atsiranda
Ne vien dėl narkotikų nesutarimų ir pinigų
Kartais žudoma, kad likimas žiaurus
Jis atima viską artimus meilę draugus
Kai būna po visko sunku atsigauti
Nebemoki Dievu ir meile tikėti
Po truputi pradedi išprotėti...


Atsigauti po viso to... Maža vilties...
Nauja meilė ranka išties
Gal Dievo stebuklas ir vėl tave pasieks...

Niekad nenustok gyventi
Net kai nėr prasmės
Nors pyktis ir įniršis nežemiškas
Jei dar nenuvažiaves „stogas“
Susivaldyti galima
Nenustosi tikėti neprarasi vilties
Surasi išeitį. bet kokios padėties....
Ištversi viską...
Žengsi teisingu gyvenimu keliu
Pasijausi stipriu... Pasijauti žmogumi
Jei tavo siela taps stipri
O protas blaivus kaip niekada
Kūnas jokio skausmo nebejaus
Gyvenimo nieks nebesugriaus
Svajonės taps ir vėl įmanomos
Diena po dienos jos bus įgyvendinamos
Niekada nesustok gyvenimo sunkiam kely
Tikėk ne akimis
Ne tuo
Ką gali paliest ar išgirst ausimis
Tikėk tuo ko nematai
Tikėk Dievu tikėk širdim
Tada įvyksta stebuklai maži
O kartais ir labai dideli...

Tai buvo ne lyga
Ją buvo apsėdusi dvasia
Po egzorcizmo seanso
Jį tapo vėl tokia pačia
Kaip gali tuo netikėti?
Kai mylimas žmogus ir vėl pradeda mylėti...