Tarp gyvenimo ( tęsiam)

Pietų metas. Užkandinėje daug darbo. Čia užsuka labai daug žmonių, mat jauki kavinukė pačioje judriausių gatvių sankryžoje. Papietauti užsuka įvairiausi žmonės.  Tačiau visada atsiranda išskirtinis klientas, tas, kurį matai kasdien, tas, kuris tau atviras, tas, kuris niekur neskuba ir žinoma, palieka didesnius arbatpinigius. Mylimą klientą turėjo ir Edis. Tai buvo ponas Frederikas. Jis dirbo mokykloje, istorijos mokytoju. Ateidavo jis kasdien po pamokų. Atėjęs į užkandinę Fredis pravesdavo Edžiui ne vieną istorijos pamoką, tačiau vaikinas neprieštaravo. Mat kalbusis ponas, buvo ne tik geras ir įdomus žmogus, bet ir pelningas klientas. Frederikas dietos nesilaikė, valgydavo turbūt už tris.  Daug kas rajone  nemėgo  senio. Sakė jis esąs, paniuręs, piktas, pagiežingas, kažkas net ir bepročiu vadino, bet tai netiesa. Frederikas gal ir senas, bet nei vienas kitas apibūdinimas jam toli gražu netiko.
Ir šiandien jis pasirodė užkandinėje, tik ne toks kaip paprastai. Kažkoks liūdnas. Pirmiausiai tai pastebėjo Eduardas.  Frederikas visada ateidavo (šį kart jis atvažiavo savo senute „Audi“), kai žmonės jau skirstėsi papietavę, todėl ramiai pasikalbėti nebuvo taip sunku.
Edis prisėdo šalia senio ir nužvelgė jo plikę, vėliau pastebėjo ir ašarotas akis. „ Kas jums“ ‚- rūpestingu balsu paklausė rūpestingas padavėjas. „ Ak, vaikeli... “, - kaip visada sakinį pradėjo Fredis, o tada išpasakojo viską kas šiandien sužeidė jam širdį.
Pensija. Per senas. Atlestas. Kitam sakytum - džiaukis, pailsėsi, mažiau nervinsies, ramiau gyvensi. Bet ne Fredžiui. Jo žmona mirė prieš porą metu, nuo to laiko senukas visa save atidavė darbui, jis nedarė jokių klaidų, stengėsi dirbti sparčiau nei jaunuolis, kad tik netektų vienam likti. Labiausiai jis bijojo vienatvės. Atrodo pastangos nuėjo per niek.  Kiekvienas žmogus, į atliekamą darbą įdėjęs daug pastangų, daug jėgų ar net brangios sveikatos,  supras kaip skaudu likti neįvertintam, nepagerbtam už tiek metų, kaip dabar Frederikui atrodė, paleistų vėjais mokykloje. 
Eduardas buvo iš tų žmonių, kurie kito nelaimes išgyvena savyje. Kai Frederikas, visiškai palūžęs, išėjo pro užkandinės duris, Edis tik ir galvojo – kas bus toliau? Kaip jis gyvens? Kaip jam padėti?

Jau vakarėjant, Edis grįžo namo, persirengė ir išskubėjo į restoraną. Restorane daugiau veiksmo nei užkandinėje, daugiau nepatenkintų klientų, daugiau gražių merginų ir daugiau turtingų vyrų.  Tai brangus restoranas, čia „ vaikšto“ tik dideli pinigai. Čia Eduardas de Rossi išmoko auksinę gyvenimo taisyklę: „ Pasitikėk visais, bet visada patikrink“. Pagal ją gyvena restorano klientai. Pamatę žmogų, jie atiduoda jam visa savo pasitikėjimą, o po to seka akimis ir laukia kol šis suklups, o kai taip atsitinka, nelieka nieko, nei pasitikėjimo, nei draugystės, nei pinigų.  Žmogus lieka vienas. Tačiau čia nugali stipriausi, nugali tie kurie vieni parklupdo daugumą, be niekieno pagalbos.
O prie tokio vyro visada pamatysi, gražią merginą – dažniausiai tai būna aukšta blondinė.  Tai Edis žinojo, bet ar gražuoles traukia šykštūs beširdžiai? Ne. Jas traukia žalieji jų draugai, kurių pertekusios kišenės.  Ak, kaip godžiai pučias jų pilvai nuo brangiausių patiekalų. Kokie ten patiekalai, šie žmonės ne tik godūs, bet ir labai įnoringi. „ Atneškite man cukrinio  sviesto be sviesto ar kiaulienos kepsnį be kiaulienos“. Panašiai skamba jų užsakymai. Ne todėl, kad jų specifinis skonis, jie tiesiog nori išskirtinio dėmesio. Jie trokšta, kad virtuvės šefas, gavęs tokį užsakymą, paklaustų: „ Po velnių, koks kvailys šitaip gadina mano šedevrus“, o tada užsisakiusieji linksmai pamojuos šefui, lyg džiūgautų, kad jis eilinį kartą neįtiko jų skoniui. 
Edis kas vakarą stebi šį cirką, tačiau sau jis nemeluoja, ir jis norėtų būti tarp jų, norėtų gauti tūkstantines sąskaitas už valgytą „ sviestą be sviesto“. Bet, deja, atsidūsta jis.   

Šis vakaras būtų praėjęs taip pat, kaip ir bet kuri kitas, jei pro duris būtų neįžengusi ji. Tokia elegantiška, tokia graži. „Su kuo ji? “- toptelėjo Eduardui, bet ji buvo viena.  Ji prikaustė visų dėmesį, lėtais žingsniais eidama į pati salės vidurį. Jos juodi aukštakulniai, juoda  „ Versaci“  suknelė, (dirbdamas čia Edis pradėjo atpažinti vardinius drabužius, kurių pats niekada nėra dėvėjęs) tokia lengvai krintanti ir vos dengianti kelius. Negalėjai atitraukt akių.  Ant kaklo puikavosi brangus vėrinys, su brangiausias deimantais, makiažas dar labiau paryškino jos mėlynas akis,  ir dailiai įrėmino gana siauras lūpas. Jos šviesūs plaukai krito jai ant pečių, ne, ji nebuvo visiškai blondine, gal labiau šatenė. Jos oda buvo blyški,  vadinama aristokratiška.  Mergina atsisėdo būtent prie to staliuko, kurį aptarnauja Eduardas.
- Jūs, madam, viena? – maloniai paklausė Eduardas jau tikėdamasis išgirsti neigiamą atsakymą.
- Taip, viena., - jos balsas Edžio ausim skambėjo taip švelniai, taip šiltai, bet atsakymas vaikiną nustebino.
- Ar taip gali būti? Tokios žavios merginos nebūna vienos?, - kalbėjo jis, šiek tiek nusižengdamas šio restorano padavėjo taisyklėms. Bet gražuolė nesuglumo.
- Būna..., - tarė ji. Tada atmetė plaukus ir koketiškai pažvelgė į Eduardą. - Eduardas de Rossi, - perskaitė ji ant vardo kortelės, kurią segėti buvo privaloma kiekvienam darbuotojui. - Italas?
- Beveik, - Edis puikia žinojo, jog jau seniai turėjo paduoti gražuolei meniu ir laukti užsakymo, bet jis bijojo prarasti akimirką, o ir mergina atrodo niekur neskubėjo.
- Eva. - tarė ji ir nusišypsojo. Jos šypsena... Žiūrėdamas į ją, Eduardas  prisiminė Galiną. Kai ji išėjo, jokia šypsena nebuvo šitaip pakerėjusi vaikino.
- Man labai malonu. Ar jūs ko nors norėsite, panele?, - paklausė jis ir tik tada suprato kad pokalbis nutrūko.   
- Taip, pradžiai meniu. - ji buvo tokia miela, nepanaši į tuos snobus sėdinčius aplinkui.
- Atleiskit. – Eduardas padavė jai meniu ir, dar kart atsiprašęs, nuėjo aptarnauti kito staliuko.
Mergina nusekė akimis Edį tik jis to nepastebėjo.