Sugrįžimas į miestą

Mano miestas pašiaušia kailį ir šnypščia,
kai ištiesiu delną.
Ilgai žiūrim vienas kitam į akis,
kol pasiduodu – nusuku žvilgsnį ir atsitraukiu.

Kitas mūsų susidūrimas ne mažiau įtemptas,
bet šį kartą neriečiam nugarų ir vienas kitą jau atpažįstam.
Tiesa, man vis dar tenka atsitraukti.

Atsitraukiu daugybę kartų,
kol galiausiai man leidžiama pasilikti.

Nuo to karto vis bandau priartėti per ištiestą ranką,
užtrunku begalę laiko,
tačiau vienas prie kito priprantame.

Kai priartėju tiek, kad galėčiau paliesti,
paliečiu -
Abu krūptelim iš netikėtumo,
bet nepabėgam.

Paskutinįjį kartą
prieinu taip arti, kad mūsų kailiai sukimba.
Kiek nejauku, tačiau nepaliaujame lietis vienas į kitą,
manęs vis mažėja, vis mažėja ir mano miesto,
ir kai mes pagaliau pasibaigiame,

lieka tik vienas
pilkas karoliniškių katinas.
O netrukus ir jis dingsta
kažkur po balkonais.