Rašyk
Eilės (79295)
Fantastika (2344)
Esė (1605)
Proza (11100)
Vaikams (2739)
Slam (86)
English (1206)
Po polsku (379)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vienintelis vėjo gūsis nupustė mažą smėlio krūvelę. Ar tikrai tokią mažą? Viena tyli paukščio čiulbesio gaida pravirkdė vaiką. Ar tikrai tokia tyli? Vienas trapus daigelis prasikalė pro užšalusią žemę. Ar tikrai toksai trapus? Pagaliau viena šventa mintis sustabdė pusiaukelėje. Ar tikrai... tikrai šventa?


Dykumoje, tarp svarbiausių Žemės ašių susitiko Jis ir Ji. Abu išsekę, abu ištroškę, abu basi, nes ilgai keliavo. Ką gi, susitiko, sustojo ir kas iš to? Kas iš to nualinto ilgesio, jei puikybė nelaidžia? Mėnuo, nuriedėjęs į aukščiausią dangaus skliauto tašką, švietė tik Jiems abejiems ir meiliai šypsojosi, nes tikėjo. Aplinkui tyki ramuma. Girdėti vien besiridenančių smėlio granulių gaudimas. Daugiau nieko – nei širdžių plakimo, nei ilgesio atodūsių. Ir kas galėjo pagalvoti, kad šimtus metų beieškant, suradus vienatvė bus pasirodžiusi pernelyg smagi bendrakeleivė. ...

Pagaliau Ji tarė:
- Pastatyk man namą.
- Iš ko? Juk mes dykumoj – čia nieko nėra.
- Iš smėlio.
- Bet kam jis tau?
- Noriu būti saugi.

Ir jis pradėjo. Saujelė po saujelės, viena kruopelė ant kitos – smėlio kaupas vis didėjo, plėtėsi, pagaliau išryškėjo pirmieji nediduko namelio kontūrai. Viskas – jau beveik baigta, tetrūksta tik gyventojų. Vis dėlto tikriausiai Jiems nebuvo lemta ten apsigyventi, kadangi staiga pakilęs viesulas sugriovė smėlio namą... Jie liko sėdėti.

Jis tarė:
- Pagiedok man.
- Aš nemoku dainuoti.
- Tu nedainuok – giedok.
- Bet kam tau?
- Kad nors kartą galėčiau pravirkti.

Ir ji pradėjo. Išdidžiai, kuo garsiau, tuo pačiu skausmingai, stengdamasi kuo įmantriau paryškinti iškilias gaidas ir tikėdamasi taip suvirbinti širdį. Bet kuo garsiau Ji giedojo, tuo juos supanti nyki tuštuma vis labiau gerdavo į save Jos giesmę... O Jis nieko negirdėjo.

Nebežinodami, ko griebtis Jie blaškėsi, vis nerasdami išeities iš šio beprasmiško susitikimo. Pagaliau Ji atrado mažą suvytusią sėklelę.

- Užkaskim ją.
- Gal kas nors išaugs?

Ir Jie užkasė ją po dykumos smėliu... Tačiau niekas nedygo.

- Reikia vandens – kitaip ji neišdyks.
- Kažkuris turi eiti ieškoti vandens, o kitas likti čia ir saugoti.

Jis išėjo, o Ji liko laukti...

Ilgai Jis ėjo, ilgai klaidžiojo po bevaisius dykumos plotus, kuriuose nebuvo nė menkiausios vilties surasti vandens lašą. Apimtas nevilties Jis nuleido rankas, suklupo ant vienos iš daugelio vėjo supustytų kopų ir delnais užsidengęs veidą norėjo maldauti, bet nebuvo kieno. Nė karto Jis nemaldavo, nieko neprašė, pasikliovė vien savo jėgomis, todėl nemokėjo nė vienos maldos. Dabar ta pati vienatvė Jį smaugė savo apgaulingomis vilionėmis ir Jis nesipriešino.

Pagailo besišypsančiam mėnuliui Jo kančios, todėl nušvietė Jam kelią tarp bauginančios tamsybės klosčių. Neturėdamas ką prarasti Jis ėjo nušviestu keliu į nežinią. Ir pagaliau priėjo. Netikėdamas savo akimis Jis vis užsimerkdavo ir vėl atsimerkdavo, bet gyvybe trykštanti oazė nebuvo miražas ir niekur neišnyko. Vėlgi atsiklaupęs ant kelių ir sunėręs rankas Jis dėkojo aukšybėms už šią apraišką ir prisiekė amžinai likti dėkingas. Vienas siauras šviesos pluoštelis apšvietė kažkam kelią. At tikrai toksai siauras? Mėnuo šypsojosi, nes tikėjo.

Vis klūpėdamas Jis tarė:
- Dieve, Tu buvai man toks maloningas – išvedęs iš dykumos labirintų man suteikei šį prieglobstį. Už tavo apvaizdą – apšviestą kelią aš atiduodu Tau savo gyvenimo kelią. Aš amžinai Tau tarnausiu ir priklausysiu vien tik tau, amžinai liksiu čia su Tavimi.

Mėnuo apsiniaukė. Jis nebesišypsojo – negalėjo patikėti, kad dėl jo paties nušviesto kelio kažkur tolumoje, tamsoje niekada taip ir neišdyks gyvybės daigelis. Vandens nešėjas pasilieka čia su juo.


O Ji taip ir liko laukti... amžinai.
2009-02-09 20:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-21 19:20
ška
Banali alegorija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-09 20:57
KartaisAš
Tai aš vadinu kuklumu, kuris ne sunaikina teksto, o jam suteikia žavesio. Mane viduje sujudino, to iš teksto ir reikalauju. Smagu skaityti ir suprasti, kad kitoje eilutėje laukai tęsinys, kuris, dėkoti reikia autoriui, nenuvilia, o tik masina.
Labai lakoniškai išdėstyta mintis, kuris ne spontaniškai, o nuosekliai papildo išsakomus žodžius.
Iš tiesų jauku, sulaukia atgarsio mintyse.
Visgi yra toks kabliukas, kuris pradžioje nori sukelti nuobodulio ir atbaidyti nuo skaitymo - tai perdėm dažnai vartojami klausiamieji sakiniai. Šį pasakymą atspindi toks pavyzdukas: "Jų yra daug... Bet kam jie?". Supranti?
tiesiog faliu pasakyti, jog nėra perteklinių įvaizdžių, todėl tekstas nėra sunkus.Ir pats rašymo stilius nereikalauja didelio detalumo, kažkiek personažai atsiskleidžia patys.
Ir pagaliau šiandien radau kūrinį, kuriam negaliu prikišti, jog autorius neturi, ko pasakyti.
Turi!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą